Su rašytoja, vaikų literatūros ir satyrų kūrėja Vytaute Žilinskaite apie lietuvių literatūrą, kalbą, jos pasaulėvaizdį, naujadarus ir tekstų redagavimą kalbėjosi Saulius Vasiliauskas.
Kai telefonu tarėmės dėl pokalbio, užsiminėte, jog namuose turite visus dvidešimt didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų. Ar dažnai tenka juos atsiversti? Pirmiausia ieškote žodžių reikšmių, o gal – jų šaltinių, sakinių pavyzdžių, atskleidžiančių lietuvių kalbos pasaulėvaizdį?
Ieškodavau ir tebeieškau – to, ano… Atsiverčiu dabartinį žodyną, po to – sisteminį, sinonimų, frazeologinį, tarptautinį, galiausiai vieną iš dvidešimties. Dėl ko? Kad įsitikinčiau, pavyzdžiui, ar galimas to ar kito žodžio pavartojimas mano norimu atveju, ar yra įdomesnių jo vartojimo būdų; beieškodama užklystu pas to žodžio giminaičius, užsibūnu, užsimirštu… Nemaža laiko atima tokie pasižodinėjimai, o jų pasaulėvaizdžiai užgožia mano tekstovaizdį, išmuša iš kūrybinių vėžių… Užtat visada lieka nuostaba: „Dievulėli, kokie mes turtingi, kaip niekas kitas pasaulyje, net visatoje!“… Vartojami ar jau nebevartojami tie žodžiai, bet jie neprapuls, pasiliks įamžinti. Tik va: jeigu į pirmąjį dvidešimtuko tomą jų sutilpo nuo A iki B, tai raidei P prireikė jau dviejų storokų tomų, o Ž peršoko tūkstantį puslapių! Verkiant reikia papildytų pirmųjų tomų leidimo! Geriausiai žinote tai patys…
Taigi beieškodama surandu tą reikiamą žodį: sodrų, savitą, tik dėk į tekstą, bet… neprilips. Miestietė esu, tą antspaudą turi kūryba, tad žodžių pasirinkimas yra apribotas. Ir išvis… kol dvidešimtuko tomai pilnėjo, turtėjo – vartojamoji (ypač šnekamoji) kalba liesėjo, skurdėjo, ir taip tolyn… Kaip tai veikia mūsų mąstyseną – numanyti nesunku…
Vieną dieną privedžiau savo sūnų prie „Didžiojo žodyno“ ir prisakiau: – Saugok kaip savo akies vyzdį! Tą patį perduok savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams!
Visas straipsnis:
Vytautė Žilinskaitė: „Perskaitau, ką parašiusi, ir – už skalpelio…“
