Kolegė Milda Balionienė rašo:
Norėčiau pasidalinti savo mokinės rašiniu. Esu sutrikusi, nežinau, kaip jį įvertinti. Man jis atrodo labai „iškankintas”. Būtų naudingi visi kolegų pastebėjimai, kaip galima patobulinti mokinės darbą.
Kodėl tik susidūręs su kitu pažįsti save?
Šiuolaikinėje visuomenėje galima rinktis iš daugelio gyvenimo kelių, todėl nuolatos pabrėžiama savęs pažinimo svarba. Žmogui, žinančiam, koks jis yra ir kaip pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, daug lengviau pasirinkti tinkamai. Savąjį „aš” galima surasti susidūrus su kitu, nes tuomet atsiskleidžia tikrieji įstitikinimai. Vienatvėje tai neįmanoma, nes tik išbandydamas savo vertybes gali suprasti, kas esi. Kodėl būtent bendravimas su kitu padeda suprasti, kas esi, atrasti savąjį pašaukimą?
Asmenybė išbandoma tik kitų žmonių visuomenėje. Atsidūrus neįprastoje situacijoje tarp svetimų žmonių, sunku išlikti ištikimu sau, todėl dažnai imama pataikauti aplinkiniams pamirštant kai kurias anksčiau svarbiomis laikytas vertybes. Įvykių, lėmusių gausybę galimybių išbandyti savo įsitikinimų tvirtumą, gausu Lietuvos istorijoje. Po 18 amžiaus pradžioje Mažąją Lietuvą nusiaubusio maro ištuštėjusiose sodybose buvo apgyvendinti kitataučiai, bendravimas su jais ardė lietuvių gyvenimo būdą, didėjo nutautėjimo pavojus. Tik labiausiai mylintys savo kraštą nepasidavė tautinei asimiliacijai. Būtent šiuo istoriniu laikotarpiu lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis sukūrė epinę poemą „Metai”, kurioje aprašoma 18a. lietuvių būrų buitis, jų pasaulėžiūra. Viena svarbiausių temų, nagrinėjamų poemoje, yra būrų santykis su kolonistais. „Viežlybieji” būrai, sėdėdami su kitataučiais prie vieno stalo, nepamiršta lietuviškų papročių, akcentuoja lietuviškumo vertę, smerkia svetimas tradicijas besivaikančius, ponų tarnais tampančius būrus. Bendraudami su svetimtaučiais, būrai supranta, ar jie tikrai yra savo krašto mylėtojai ir puoselėtojai, ar tik mano tokie esą. Tik žmogus, kurio tvirtumas išbandomas bendraujant su kitais, gali drąsiai teigti, jog gerai pažįsta save.
Ko gero, lengviausiai tikrasis žmogaus veidas atsiskleidžia jo santykiuose su silpnesniais, labiau pažeidžiamais. Tapęs galingesniu už aplinkinius, dažnas pamiršta savo principus. Gailestingas ir teisingas žmogus toks bus ir su stipresniu už save, ir su silpnesniu. Kitas gali manyti toks esąs, tačiau jo elgesys su skirtingais žmonėmis gali radikaliai skirtis. Tik susidūręs ir su viršesniais, ir su jam pavaldžiais, žmogus gali gerai pažinti save. Ši tema nagrinėjama ir XXa. pradžios moderniosios literatūros kūrėjo Jurgio Savickio novelėje „Ad astra”. Kūrinio pagrindinis veikėjas ūkininkas Dalba trokšta tapti geresniu žmogumi. Reformatoriškų nuotaikų apimtas, jis pasiryžta atsikratyti ištikimai tarnavusio, netgi gyvybę jam išgelbėjusio šuns. Nors žiaurus poelgis ir nesuvirpina giliau slypinčių Dalbos sielos stygų, tačiau jo grįžimas namo leidžia pajusti, kad kažkas vis dėlto krusteli energingojo ūkininko sieloje. Galbūt Dalba supranta, kad jis nėra toks doras ir sąžiningas ūkininkas, kokiu jį laiko kiti. Iš savo elgesio su silpnesniais už save žmogus gali suprasti tikrąsias savo charakterio savybes.
Žmogui, panirusiam savyje, daug sunkiau atrasti tikrąjį pašaukimą. Siekis pasislėpti nuo pasaulio nepadeda ieškant gyvenimo kelio. Nors kai kurios asmenybės labiau linkusios į vienatvę, savianalizę, tačiau ir joms būtinas susidūrimas su kitais, nes be jo žmogus pasmerktas nuolatos būti tarp „taip” ir „ne”. Apie savęs pažinimą rašė ir XXa. filosofinės pasaulėjautos kūrėjas Vincas Mykolaitis-Putinas psichologiniame-intelektualiniame romane „Altorių šešėly”. Romano centre – gyvenimo kelio ieškančio Liudo Vasario išgyvenimai nuo įstojimo į seminariją iki pasitraukimo iš kunigystės. Visus aštuoniolika metų Vasaris mėgino suderinti poeto ir kunigo kelią, tyliai maištaudamas, nuolat analizavo savo ir kitų poelgius. Pagrindinis veikėjas stengėsi atsiriboti nuo kitų žmonių, tikėjo, kad tik gyvendamas asketišką gyvenimą jis elgsis deramai, tačiau būtent jį supusios baronienė Rainakienė, Liucė ir Auksė padėjo Vasariui atrasti pašaukimą, padrąsino atsidėti vien tik kūrybai. Nepabijojęs susidurti su kitais žmonėmis, jis save aiškiai suvokė kaip kūrėją. Žmogus turi būti veikiamas socialinės aplinkos, kad jo kelias į savęs pažinimą būtų kuo tiesesnis.
Modernioje visuomenėje būtina žinoti, kas esi, kad nepasiklystum pasirinkimų labirinte. Kovoti su asmenybės dvilypumu, sužinoti, ar iš tiesų esi toks, koks manai esąs, galima tik nevengiant kontakto su kitais žmonėmis. Būtina išdįsti atvira širdimi eiti į gyvenimą, kad suvoktum tikrąsias savo vertybes, išbandytum savus įsitikinimus ir tvirtai galėtum teigti, jog pažįsti save.
Sveiki, kolegos. Norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie šį mergaitės darbą. Mokinė yra olimpiadininkė, žada stoti į mediciną, daug skaito, bet lietuvių kalba jai kelia didžiausią baimę. Ir po bandomojo išvis puolė į paniką. Kaip įvertintumėt tokį darbą?
stiprioji šio darbo pusė – tai pats samprotavimas, jis tikrai gilus ir esminis. Silpnoji pusė – kūrinių interpretacijos: jos neteisingos, silpnos, pritemptos. Kažin ar mergaitė tiksliai suvokia, kas ta Mažoji Lietuva ir kieno žemes kolonizavo kolonistai, apie kokį bendrą sėdėjimą prie stalo ji rašo… Be to, būrai net neina savęs pažinimo keliu – jie gyvena per daug primityvų, t.y. neapmąstomą, gyvenimą. Jei manysime, kad kaip privalomas autorius čia pasirinktas Donelaitis, tai labai trūktų ir paties kūrinio konkretesnių elementų, subtilesnio suvokimo, galų gale – atpasakojimo: kas, kada, su kuo…
Savickio interpretacija irgi yra gerokai pro šoną – Dalba nieko nesuvokia, jis elgiasi spontaniškai, pagal nuotaiką, impulsus ir pan., ir juo labiau jis neapmąsto savo poelgių ar minčių, taigi – net nebando pažinti savęs, o tiesiog gyvena kaip papuola…
Geriausiai pavykusi Putino romano interpretacija.
Žodžiu, argumentacija būtų įvertinta prastokai. Autorių gausa apskritai sumenkino argumentaciją – gyvenimo tiesas įrodinėti vien literatūrinėmis fikcijomis retai kam pavyksta, vaikai – ne donskiai…
Dar abejonių kyla dėl giliosios struktūros – pastraipų apibendrinimai yra, bet jei palygintume pirmą ir paskutinį pastraipos sakinį, pamatytume, kad pastraipa niekur neveda – nėra minties slinkties :), t.y. viskas pasakyta jau tezėje, toliau tik pavyzdys ir vėl pakartota tezėje išsakyta mintis. kad to būtų išvengta, mokykite mokinę į pavyzdyje papasakotą situaciją pažiūrėti probleminiu žvilgsniu, kelti iš situacijos kylančius klausimus ar pan. Tada apskritai bus ryškesnis probleminis aspektas.
Gerbiama Regina, nuoširdžiai dėkoju už jūsų patarimus. Laimingi mokiniai turėdami tokią puikią mokytoją kaip jūs. Ačiū už pagalbą pradedantiems.
Ačiū už gražius žodžius.
O aš žiūriu į temos pavadinimą, autorius ir šiurpstu; argi sunku buvo įdėti į temos pavadinimą žodį „gali” („Kodėl tik susidūręs su kitu GALI pažinti save?”), juk lietuvių literatūroje, kaip ir gyvenime, apie savęs pažinimą pradėta mąstyti visai neseniai. Veikėjai įvairiose situacijose ATSISKLEIDŽIA, taip leisdami save pažinti kitiems, bet tai netampa savęs pažinimu. Nejuokaukit – koks savęs pažinimas „Metuose”, net Pričkus kalbėdamas dažniau sako „mes” nei „aš”, o jeigu jau sako „aš”, tai skuba pridurti – „kaip šulcas”…