Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Laikotarpio apibūdinimas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui žmoniškumas ir įprastos moralės normos pradėjo griūti. XX a. vid. kūryba buvo vadinama katastrofų literatūra. Ji ieškojo tinkamo turinio ir raiškos žodžiams ir išgyvenimams perteikti. Katastrofų literatūra Lietuvoje kasdieniškai liudijo apie totalitarizmo nusikaltimus arba ieškojo ironiško, modernaus kalbėjimo būdo. Kūrėjai neatsisakė tautinių motyvų, tačiau įprastinį kalbėjimą paveikė egzistencinisdramatizmas, klausimų filosofiškumas, iš nevilties kylantis sarkazmas.
Vytauto Mačernio (1921–1944) biografija. V. Mačernis vaikystę praleido Žemaitijoje. Būsimu poetu gimtojoje Šarnelėje labiausiai rūpinosi senolė, kuri, kaip ir gimtieji namai, tapo poeto įkvėpimo šaltiniu, svarbiais kūrybos motyvais. Pamaldumu, rimtumu, svajingumu išsiskiriantis jaunuolis dar mokykloje mąstė filosofiškai. Baigęs gimnaziją, 1939 m. Kaune Vytauto Didžiojo universitete V. Mačernis pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas, vėliau Vilniuje – filosofijos studijas. Tuo metu poezijoje vyravo neoromantinė lyrinė išpažintis, o V. Mačernį domino egzistencializmo idėjos. Poetas kūrė filosofinius eilėraščius, „Vizijas“. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, poetas pasitraukė į gimtąją Šarnelę, kur kūrė „Metų“ sonetus, kitus eilėraščius, vėliau apsilankė Vilniuje, kur puikiai buvo įvertintos „Vizijos“. 1944 m. intelektualaus ir apsiskaičiusio kūrėjo namuose Šarnelėje glaudėsi ne vienas menininkas, buvo daug diskutuojama. Poetas mąstė apie emigraciją, kad galėtų laisvai kurti, studijuoti Vakarų Europoje, tačiau mirė nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros. Nuorašais plitusios poeto eilės buvo išspausdintos po jo mirties, be to, JAV 1951 m. V. Mačernio kūryba buvo išspausdinta išeivių poezijos antologijoje „Žemė“.
„Vizijos“. Tai vienintelis poeto visiškai baigtas kūrybos ciklas, kurį sudaro „Įžanga“, septyni eilėraščiai (regėjimai) ir „Pabaiga“. Nakties regėjimuose, paremtuose prisiminimais, lyrinis subjektas apmąsto buvimo žemėje prasmę: jį veikiagimtieji namai, kurie yra kontrastas miesto aplinkai, lyriniam subjektui be galo brangus senolės prisiminimas ir daroma įtaka, taip pat kalbama apie skirtingas kartas, bet tęsiamus darbus. Netradicinės formos daugiasluoksniame eilėraštyje aprašomos žmogui svarbios vertybės, susijusios su gimtaisiais namais, auklėjimu ir pastovumu, kurio reikėtų „katastrofų“ laikotarpiu.
Egzistencinių idėjų sonetuose analizė. Egzistencialistinė pasaulėjauta paremta teorija, kad pasaulis nepažinus, kad nieko nėra pastovaus, o žmogaus gyvenimo variklis – nuolatinė kova, nusivylimas ir kančia. V. Mačernis „Vizijose“ vaizduoja tradicinius namus, statišką vaizdą, konkrečius aspektus, tačiau nebaigtame „Metų“ sonetų cikle poetas aptaria egzistencinius aspektus: kančia dėl realybės ir svajonės, tradicijos ir kismo nesuderinamumo, pažinimo, kuris nesibaigia, ir humanistinių vertybių, kurios, ištikus tragedijai, virsta šipuliais. Sonetai paremti klasicizmo motyvu (metų laikų vaizdavimu) ir yra griežtos struktūros (du ketureiliai ir du trieiliai), bet svarbiausia, kad lyrinis subjektas apmąstymais ieško atsakymų į egzistencinius klausimus („Aš klausiau kunigų ir filosofų – / Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai. / Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: / Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“). Norint suprasti būtį, pirmiausia ieškoma ne tik atsakymų, nuolatiniais klausimais analizuojama tapatybė („Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“), nevengiama klystkelių, maištaujant įgyjama patirties („Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės, / Noriu pats surasti tavo kelią.“). Laisvė yra asmens ieškojimo prasmė: „Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą, / Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.“ Lyrinis subjektas dažnai yra vienišas, abejojantis, sieloje ieškantis atsakymų: „Buvo siela dažnai susikrimtus: / Savimi ir viskuo nusivylus.
Nepabūgęs gelmėn pasinerti / (Šito niekad lengvai nepamiršiu), / Iš gilių vandenų vieną kartą / Iškilau vėl į patį paviršių.“ Klajoklį lyrinį subjektą kankina nežinomybė, nerimas, nusivylimas savimi ir pasauliu. Sonetų žmogus nepasiduoda(„Mirsiu aš, mirs kovos troškulys“), nors gyvenimas yra kančia, ji žmogui padeda kovoti: „Bet būk didelis ir vienkartinis, / Pažymėtas didžiųjų kančių, – / Skausmo platumos – mano tėvynė: / Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!“ Kartais abejojama Dievo sukurta tvarka („O melsvuma dangaus švelni, / Liūdna kaip Dieviškasis Niekas“), tačiau V. Mačernio pamaldumas neleidžia nepasitikėti Dievu ar vertybėmis: „Tėviškame tavo veide suspindės, / Tu sušuksi: – Grįžo štai sūnus paklydęs – / Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.“ Be to, V. Mačernio sonetams būdingas intertekstualumas – visuotinės literatūros, kultūros, Biblijos simbolių vaizdavimas.
