Prof. hab. dr. Viktorijos Daujotytės kalba Maironio 150 metų sukakties minėjime Šiauliuose.
Ką reiškia šis minėjimas, šis iškilmingas vakaras, skirtas Jono Mačiulio – Maironio, poeto ir aukšto katalikų dvasininko, 150 metų sukakčiai; vakaras didelėje Šiaulių miesto salėje, Saulės vardo? Ar atliekame laisvą savo valios veiksmą, ar paklūstame tam, kas yra privaloma, būtina? Gerbdami laisvą valią, laisvus pasirinkimus, neatmeskime ir būtinybės, įsipareigojimų. Kaip svarbius įsipareigojimus turime suprasti tą darbą, kurį Maironio garbei atliko Šiaulių inteligentai, Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, renginio globėjas. Kaip valstybė, kaip istorinė tauta ir kaip gyva Europos tauta, negalime būti pasaulyje be savo autoritetų, mokytojų, vedlių.
Maironis priklauso svarbiesiems naujojo laiko lietuvių kultūros vardams, tautos vedlių, mokytojų kastai. Maironis formavo visuminę lietuvio ir Lietuvos programą: pradėjo nuo istorijos („Apsakymai apie Lietuvos praeigą), apėmė visuomenę, kultūrą, literatūrą ir visą savo apsibrėžtą prasmių lauką persmelkė ir apvainikavo poezija, pelniusi jam svarbiausio lietuvių poeto vardą. Tuo neabejojo nė vienas talentingas poetas, abejojo ar net neigė tik tie, kurie patys nedaug ką padaryti tegalėjo. Maironio autoritetą pripažino Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, Tomas Venclova, Sigitas Geda.
Galima būtų sakyti, kad tris pastaruosius vardus, skirtingų krypčių ir įsipareigojimų. kaip nedaug kas jungė Maironis. Sigitui Gedai, minint Maironio 125 –ąsias metines (viena iš atgimimo laiko preliudijų), yra pasisekę pasakyti apie Maironį, jį ir pasakymo laiką atitinkančia aukšta retorika: „Maironis išnyra iš gelmių, kuriose brendo didžiausi Europos talentai – Mikelandželas ir Rafaelis, Leonardas da Vinčis, Gėtė, Baironas, Bachas. Jis – vienas iš šitų pavėlavusių milžinų – pakraštyje prie Baltijos, šalyje, vadinamojoj Lietuva /…/. Taigi nebijokime prisipažinti, kad su Maironio kūryba esame gavę savo šventraštį – savo Evangeliją ir savo Apokalipsę“ („Paskutinysis iš titanų“).
Iškilios didžiųjų reikšmių metaforos, bet nebijokime jų – savoji, savosios kalbos kultūra tarpininkauja tarp didžiųjų universalijų ir žmonių gyvenimo. Jeigu eitume Sigito Gedos nubrėžta kryptimi, juk tikrai susitiktume su prelato Jono Mačiulio, neatskiriamai ir poeto Maironio, poetine evangelija, su gerosios žinios skelbimu: “Laikai juk mainos: slėgė pikti, — / Nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei“ („Vilnius“). Įstabioji matricentrinė vaizdinija, sutelkta į Marijos, Dievo Motinos, centrą. „Marijos giesmė“ („Marija, Marija, / Slaisčiausia lelija…“), greta Antano Strazdo „Pulkim ant kelių“, yra svarbiausia lietuvių religinė giesmė (muzika Antano Kačanausko). Sakytume, religinis himnas, išplečiantis tikėjimo erdvę ir bendrosiomis dvasinėmis pagavomis. Ir tvirčiau nesusietam su katalikybe ar abejojančiam yra paguodžiama prašyti: „Mes, klystantys žmonės, / Maldaujam malonės“.
Visa kalba (straipsnis):
