Kolegė Elžbieta Banytė dalijasi gerąja patirtimi.
Apibūdinkite teksto tematiką, pagrįskite arba paneikite tekste keliamų problemų aktualumą. Išsakykite savo požiūrį į keliamas problemas, pagrįskite, kodėl taip manote. Aptarkite bent vieną nuotrauką siedami su tekstu.
Kalbėdami mintis dėstykite nuosekliai ir aiškiai, kalbėkite taisyklingai, laikykitės kalbėjimo etikos reikalavimų.
Jūsų kalbėjimui skirtos 5 min. Likusiu laiku (5 min.) apie šį tekstą ir jame keliamas problemas diskutuokite su egzaminuotoju.
Kasdienybės archyvai 1953–1993
Antanas Sutkus
Kasdienybė – nuobodus žodis. Į kasdienybę visi turi lygias teises – nereikia jokio kasdienybės gynimo komiteto! Atkakliai taikydami šiandienai į koją išmokome kontempliuoti, medituoti ir dar visokių puikių dalykų. O gal kasdienybės stebėjimas ir yra mums prieinama meditacijos forma? Meditacija, kuriai nebūtinos mokyklos ir guru.
Kasdienybė universali, ji niekam nepaklūsta.
Sugrįžtu į praeitį ir pamatau, kad jau nebegaliu atgaminti laiko ir vietų, kuriose buvo „pagauta” nuotrauka. Laiko ir dabar nuolat trūksta! Lieka tik ankstyvi rytai, kuriuos galiu skirti kavai, cigaretėms ir archyvų tyrinėjimui.
Vaikystės prisiminimai – basų kojų nostalgija. Tarsi pirmos mylimosios, kurių niekada nepamiršime. Kada žmogus laimingiausias? Vaikystėje. Vaikams kasdienybė smagiausia. Šventės vaikų nedžiugina, nes jas švenčia suaugusieji.
Šiuolaikinis žmogus kasdienybei dažnai neturi laiko. Kai ryte pasninga, keikiamės, kad bus sunku vairuoti, bet nebeprisimenam, kad sniegas baltas ir purus. Nėra kada džiaugtis šlapdriba, lapų kritimu, šviečiančiais langais vakare. Nebemokam fantazuoti apie gyvenimą už tų langų. Ar moku gyventi čia ir dabar? Ar suvokiu, kad tik laikas gali viską?
Supermarketai keičia bažnyčias ir muziejus. Pagrindinis šūkis – „dirbk, pirk ir mirk”. Yra ir tokia kasdienybė – nuskriausta buities forma. Kasdienybė pasiklydusi tarp telefonų skambučių, reikalingų susitikimų, elektroninės informacijos, politinių skandalų. Ar tikrai man tokios reikia?
Ciklą, kurį pats vadinu „Lietuvos žmonės“, pradėjau labai seniai ir pabaigos kol kas nematyti. Į negatyvą gulęs vaizdas – jau prisiminimas. Apie pusę milijono prisiminimų – į kokią dėželę jie tilptų?
Fotografija per vėlai atėjo. Kokie buvo tie, ikifotografiniai žmonės? Miestelėnai ir kaimiečiai ne fotografuodavosi, o paveiksluodavosi. Prieš aparatą susikaupdavo, ruošdavosi, kaip prieš išpažintį…
Šiandien fotografuoti sunku. Pasitraukė mano personažas, aplinka tapo agresyvi. Dabar greičiau pasiūlo sudaužyti aparatą, o ne paveiksluotis.
Vis dažniau apima faustiškas džiaugsmas – imi „fotografuoti” jaunystėje – renki anų dienų nuotraukas ir žvelgi į jas nueinančio žmogaus jausmu. Šitas jausmas – gyvenimo pažinimo ir intuicijos susitikimas. Tiek užgyvenau.
