Pradedant kalbą apie naująjį poetės, prozininkės, mokslininkės, ilgametės Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovės Aldonos RUSECKAITĖS romaną „Šešėlis J.M.M.“ nedelsiant reikėtų akcentuoti, kad tai itin originalus, drąsus ir unikalus sumanymas, – šis kūrinys, paremtas tikrais poeto rankraščiais, laiškais ir įvairiais dokumentais, atkuria paskutinį vieno svarbiausių lietuvių literatūros poetų Jono Mačiulio-Maironio, kurio 150 metų jubiliejų kaip tik šiemet švenčiame, gyvenimo dešimtmetį.
Atsivertus kūrinį, kurio pagrindinis herojus – iškilusis lietuvių poezijos patriarchas, tuojau pat apima dvejopas jausmas – šokas patyrus, kad liečiamasi prie šventenybės, bijant, kad tas prisilietimas gali būti šventvagiškas, o drauge džiaugsmas, kad lietuvių literatūra atkakliai tebesuka savo girnas, suvirškindama, išgrynindama tautos ir jos didžiūnų patirtis, atliepdama jas literatūroje, paversdama būtąją tikrovę realybėje esamąja literatūros tikrove.
Todėl jei, iki pasirodant šiam kūriniui, manęs kas būtų paklausęs, ar norėčiau, kad būtų parašytas romanas apie Maironį, nedvejodamas būčiau atsakęs „ne“. Tačiau dabar, perskaitęs A.Ruseckaitės „Šešėlį“, džiaugiuosi, kad toks romanas atsirado. Mat kai rašo ji – žmogus, turėjęs galimybę ne tik perskaityti visus Maironio rankraščius (net ir tuos, kurie plačiajai visuomenei nėra žinomi), žmogus, turėjęs galimybę vaikščioti kasdieniais Poeto takais, pasėdėti jo krėsle, liesti jo asmeninius daiktus, pasinerti į visus jo kontekstus, skaitytojas gali nebelaužyti sau galvos, ar čia tik romano autorės išmonė, ar pretenzija papasakoti tikrovę, – A.Ruseckaitės autoritetas šioje srityje ir jos atsakomybė Maironiui yra nepalaužiami argumentai, gesinantys bet kokį nepatiklumą.
Kaip tik todėl romaną skaityti tampa nepaprastai įdomu: kiekviena, net, atrodytų, nereikšminga detalė virsta svarbia, žinias apie Poetą praturtinančia informacija. Mat jei A.Ruseckaitė rašo, kad Maironis mėgo ir puikiai lošė vintą, šypsaisi ir tiki. O Maironio poema, išjuokianti vintą ir jo lošėjus, tik dar gražiau suskamba. Jei A.Ruseckaitė rašo, kad Maironiui kliūdavo nuo dvasininkijos ir liežuvautojų dėl pomėgio padūkti damų draugijoje, vėl tiki. Nepaisydamas nuo mokyklos tvirtai suformuotos nuomonės, kad šis kunigas – bekompromisis moralistas, griežtas sau net dėl smulkmenų. O po viso to, jei A.Ruseckaitė aprašo naktines bilduko išdaigas Poeto mansardoje, vis tiek tiki, nors ir žinai, kad apie bilduką dokumentinėje medžiagoje ji vargu ar galėjo ką surasti. Tiesiog išgirsti jį prabildant puslapiais, kupinais gilių, meditatyvinių Maironio monologų…
Žinoma, pagrindinė knygos intriga – slaptoji Beatričė, taurioji ir nekaltoji Maironio meilė, kurią doras kunigas kaip įmanydamas gesino net ir mažiausiai įžadų sukaustytame savo gyvenimo registre – poezijoje. Ši poeto paslaptis, pasak autorės, buvo ir pagrindinė romano atsiradimo priežastis: „Keletą kartų iškilnojusi archyvalijas, saugomas muziejuje, suskatau ką nors daugiau sužinoti apie moterį, kuriai Maironis prieš aštuonias dešimtis metų rašė laiškus. Traukiant siūlelį po siūlelio pavyko. Pagalvojau, kad reikėtų pabandyti sukurti trumpą romaną apie Poetą ir Beatričę, nieko tiksliai neįvardijant…“
Tačiau man net ir be šio smalsumą sužadinančio jauko knyga pasirodė labai vertinga – praturtinanti skaitančiojo žinias ne tik apie Maironio meto buitį, bendravimo manieras, istorinį ir kultūrinį gruntą, bet ir apie Maironio bei jo bendražygių minčių ir siekių dominantes, virtusias lietuvybės ir Lietuvos valstybės fundamentu – tos pačios valstybės, kurioje šiandien gyvename, ir tos, kurios maironišką dvasią (negrįžtamai?) praradome.
Tiesa, besitikinčius lengvo skaitalo nuvilsiu – knyga sudėtinga, pasakojimo gijos painios, o jei kaip aš dar turite išsilavinimo apie Lietuvos ir lietuvių kultūros istoriją spragų, teks į „pagalbininkus“ kviestis ir šviečiamąją, apie aną laikmetį bei ryškiausias jo asmenybes pasakojančią literatūrą.
Tačiau neabejotinai verta. Mat ši knyga ne tik pasakoja – skaitantįjį ji tiesiog užkrečia Maironiu. Manau, tai esminis šio romano pranašumas.
Rimvydo Stankevičiaus straipsnis „Respublikoje”:
