Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877m kovo 8 d. netoli Medingėnų esančiame Keturakių kaime (Plungės raj.), Ksavero Šiukštos dvare, motinos gimtinėje. Pastatai neišlikę.
Visą laiką žaviuosi taurios pedagogės, savitos rašytojos asmenybe. Keliaudama po Žemaitiją lankiausi Židikuose, Pavandenėje – vietose, kur Šatrijos Raganos gyventa, kurta. Židikuose yra gražiai įrengtas namas-muziejus, kuriame surinkti Šatrijos Raganos asmeniniai daiktai, knygos, nuotraukos, pianinas. Įspūdingai atrodo koplyčia, esanti ant rašytojos kapo.
Apie Šatrijos Raganos gyvenimą Pavandenėje man pasakojo plungiškė Liucina Buterlevičienė (g.1915). Jos motina Gabrielė Sakelytė buvo rašytojos mokinė, vėliau – draugė.
1898 m. mirė Marijos Pečkauskaitės tėvas, palikdamas šeimą be lėšų. Kaip Marija rašė, reikėjo ieškoti išeities. 1899 m. Marija pradėjo mokytojauti Mūruose, netoli Kuršėnų, pas Laucevičius. Šeimininkė buvo ambicinga, aikštinga, turėjo neigiamą nuomonę apie lietuvius. Tai Mariją skaudino. 1901 m. ji gavo namų mokytojos vietą Pavandenėje (Telšių r.) pas Sakelius. Ten ji išbuvo beveik 4 metus. Susidraugavo su jų dukterimi Gabriele, kuri buvo už kitas mokines išmintingesnė, geresnė. Kaip pasakojo L. Buterlevičienė, Marija į jų šeimą įnešė daug šviesos. Vaikus mokė lietuvių kalbos, istorijos, muzikos. Dažnai pati skambindavo pianinu, ypač mėgo Frederiko Šopeno kūrinius. Laisvalaikiu Marija eidavo į kaimus, pažįstamiems platino lietuviškas knygas, kurių gaudavo iš Kazimiero Bukanto, Povilo Višinskio, Juozo Tumo-Vaižganto. Knygas padėdavo platinti ir Gabrielė. Pavandenėje Marija organizuodavo loterijas, gautą pelną atiduodavo lietuviškoms mokykloms išlaikyti. Šiam darbui sąlygos buvo neblogos, nes į Pavandenę atvykdavo turtingų žmonių. Paaukoti vieną kitą rublį jiems nebuvo problema. Marijos labdara, jos veikla domėjosi pristavas. Bet turtingas darbdavys ją užtardavo. Savo pirmosiose namų mokytojos darbo vietose (Mūruose ir Pavandenėje) Marija sukūrė apie 10 apsakymėlių, apysaką „Viktutė“, istorinių apsakymėlių ciklą ir apysakos „Vincas Stonis“ pirmąjį variantą.
Mariją ir jos seserį Sofiją tėvai lavino namuose, netikėdami, kad mokslas bus pragyvenimo šaltinis, todėl Marija neturėjo vidurinio išsilavinimo baigimo pažymėjimo. Toliau galėjo studijuoti tik kaip laisva klausytoja. Marija, paskatinta ir materialiai paremta Povilo Višinskio, pasiryžo siekti aukštesnio išsilavinimo, pasirinko ciuricho universitetą. 1905 m. pavasarį M. Pečkauskaitė išvyko į Šveicariją. Po metų atvyko ir G. Sakelytė.
Marija žavėjosi profesoriaus Fridricho Vilhelmo Foersterio paskaitomis. Jų ateidavo pasiklausyti ir į Medicinos fakultetą įstojusi Gabrielė. Kartą per paskaitą sušnekusios lietuviškai, išgirdo sakant, kad malonu girdėti gimtąją kalbą. Tai buvo Alfonsas Vaikevičius, studijavęs architektūrą. Taip Gabrielė ir Alfonsas susipažino, o 1909 m. susituokė.
1905 m. liepos 2 d. Marija rašė Povilui Višinskiui: 1905 m. liepos 2 d. marija rašė Povilui Višinskiui: „Šveicariją pažinau šiek tiek: buvau ant Rigi, keliavau prie Rono glečerio ir per Gotthandą. Kokie įspūdžiai, ir išspasakoti man sunku…“
Išauklėta krikščioniška dvasia Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apsisprendė dirbti, aukotis dėl kitų. Paskutiniąją savo gyvenimo atkarpą ji praleido Židikuose (Mažeikių r.). Čia sukūrė reikšmingiausius savo kūrinius, buvo įsteigusi mokyklą, chorą, invalidų namus ir senelių prieglaudą. Žmonės ją prisimena su gilia pagarba. Rašytoja sulaukė ir visuotinio pripažinimo, išvydo savo raštų rinkinį, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas jai suteikė Filosofijos garbės daktaro laipsnį.
Rašytoja mirė 1930 m. liepos 24 d. Palaidota Židikų kapinaitėse šalia savo motinos. 1942 m. ant jos kapo buvo pastatyta mūrinė koplyčia.
Kaip susiklostė jos mokinės, bičiulės Gabrielės gyvenimas? Ciuriche išklausiusi 2 metų medicinos dalykų teorinį kursą, su šeima išvyko į Berlyną toliau gilinti medicinos žinių. Studijuoti ir auginti vaikus buvo sunku, tačiau ji sugebėjo baigti mokslus. karo metu gyveno Charkove, kur 1915 m. gimė Liucina. 1916 m. mirė vyras. 34-erių Gabrielė liko našlė su trimis vaikais: 6-erių metų Elena, 4-erių Benjaminu ir vienerių teturinčia Liucina.
Po Pirmojo pasaulinio karo ji apsigyveno Rietave, vėliau Plungėje. Nuolat palaikė ryšius su buvusia mokytoja Marija. Ji slaugė Mariją, sergančią kaulų vėžiu, leido vaistus palengvindama kančias, budėjo naktimis, buvo šalia ir jos mirties valandą.
Gabrielė dirbo Plungėje vaikų gydytoja. Meile žmonėms ji buvo panaši į savo mokytoją. Daug vaikų ji ištraukė iš mirties nagų per naktis budėdama ligoninėje. Pokario metais tekdavo ir pėsčiomis keliauti pas ligonius į kaimus.
Gydytoja G. Vaitkevičienė mirė 1957 m., palaidota Plungės senosiose kapinėse. 1988 m. mirė jos duktė Liucina Buterlevičienė. Ji palaidota Telšių kapinėse šalia savo vyro. Abu – buvę tremtiniai.
Straipsnio nuoroda:
