Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Augo gausioje šeimoje (buvo devintas iš vienuolikos vaikų). Tėvai turėjo žemės ir ūkininkavo Žagarės valsčiuje, Katiliškių kaime (labai gražioje ir miškingoje vietoje), kur Marius dirbdavo įvairius ūkio darbus. Baigęs progimnaziją ir atitarnavęs kariuomenėje, M. Katiliškis dirbo Pasvalio bibliotekoje (jį traukė knygos, nes anksti pajuto kūrėjo galią). Iš šeimos rašytojas perėmė palinkimą prie kultūros, pomėgį skaityti, o iš Katiliškių kaimo išsinešė meilę gamtai, ryšio su žeme ir mišku jausmą. Po Antrojo pasaulinio karo (1944), kaip ir kiti egzodo rašytojai, pasitraukė į Vakarus. Ten vedė Zinaidą Nagytę (H. Nagio seserį, poetę, žinomą Liūnės Sutemos slapyvardžiu), o kad išlaikytų šeimą, daug ir sunkiai dirbo. Prigimtinį poreikį būti arčiau žemės patenkino įsigijęs sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, kuriame pats pasistatė namą ir prisodino medžių, tačiau gimtosios žemės ilgesys nedingo. Šioje sodyboje rašytojas gyveno iki pat mirties.
Romanas „Miškais ateina ruduo“ (1957) išleistas išeivijoje ir laikomas brandžiausiu jo literatūriniu darbu. Romane vaizduojamas tarpukario Lietuvos kaimo (Basiuliškių vienkiemio) gyvenimas. Lyginant su kitais dviem jo romanais – „Užuovėja“ ir „Išėjusiems negrįžti“ – „Miškais ateina ruduo“** išsiskiria kalbėjimu apie nuodėmę, tautinės lietuvio tapatybės su mišku nykimą** (kaip ir S. Daukanto, A. Baranausko kūriniuose), tradicinio kaimiško gyvenimo nuosmukį.Lietuviškos epikos tradiciją, sujungtą su lyrinių vizijų intonacija, M. Katiliškis perkėlė į XX a. globalinių sukrėtimų situaciją, modernizavo, nušvietė egzistencinės įtampos jausmu.
Žmogaus ir gamtos ryšys. M. Katiliškis savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos“ atstovas. Nuo mažumės jis jautė ypatingą meilę miškui, medžiams. Jo vaikystės pasaulį supo miškų lankas, tėvų sodyboje medžius sunešė iš miško ir sodino Marius arba jo motina. Gamtos vaizdai (kaip ir prarastos tėvynės žmonių gyvenimas) yra M. Katiliškio kūrybos pagrindas. Gamta čia yra didysis būties objektas, stūksantis virš atskirų likimų, viską apglėbiantis, nesikeičiantis ir neišardomas. M. Katiliškis gėrisi žmogaus prigimtimi, kurią išbudina pavasario ledonešis ir atvėsina ruduo. MylintisTilius ir mylinti Agnė yra gamtos vaikai, apsikabinę vieną audringą vasaros naktį pagal neatšaukiamą jos lėmimą. Amžinas gimimo, brendimo ir nykimo ciklas M. Katiliškiui yra galutinis visų problemų sprendimas. Gamtos motyvui priklauso ir nesibaigiantis žemdirbio darbų ciklas, ir svaiginantis jausmo pražydėjimas. Miško vaizdai – kompozicinė romano jungtis. Jie pasakoja apie metų laikų kaitą, atskleidžia veikėjų charakterius, metaforiškai kalba apie žmogaus dvasios permainas. Labiausiai nuo gamtos ritmo priklausomas pagrindinis romano veikėjas – Tilius Gelažius. Tilius labai gamtiškas, paklūstantis prigimties balsui, o jo gyvenimas tarsi pakartoja visos „miško tautos“ epopėją.
Meilės tema romane viena ryškiausių, siejanti visus keturis pagrindinius romano veikėjus – Tilių, Agnę, Moniką ir Doveiką. Užsimezgę meilės trikampiai (tarp Tiliaus, Agnės ir Monikos bei tarp Tiliaus, Monikos ir Doveikos) išpranašauja tragišką romano baigtį (Tilius žūsta nuo Doveikos kulkos). Tyra, pavasario polėkio (kilimo aukštyn motyvas) kupina Tiliaus ir Agnės meilė yra visiška priešingybė Tiliaus ir Monikos ryšiui, kuris, kaip ir brandi vasara, pilnas aistros, geismo, kūniškumo (smukimo žemyn vertikalė – „jie sruvo pakalnėn, jie puolė baisiu greičiu“). Nieko nepaisanti, lyg liepsna agresyvi Monikos meilė, išprovokavusi Petro Doveikos savininkišką pavydą, pražudo ir ją, ir Tilių. Veikėjų vidiniai išgyvenimai, jausmai neišpildo jų meilės troškimo lūkesčių, neatneša laimės (pavyzdžiui, Agnė užsisklendžia, tampa racionalesnė). Lemtingai romano atomazgai turi įtakos Tiliaus nesugebėjimas suvaldyti instinktų, Doveikos materializmas, intelekto bei moralės trūkumas. Veikėjai stokoja dvasingumo, jie pasiduoda aukštesnei jėgai, likimui, aplinkybėms.
