Kristijonas Donelaitis
B i o g r a f i j a
Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. Lazdynėliuose (Mažoji Lietuva),
laisvųjų valstiečių šeimoje. Mirė 1780 m. Tolminkiemyje. K. Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus universitete, dirbo pastoriumi
Tolminkiemio parapijoje, kurioje greta lietuvių gyveno vokiečiai, kitų tautų atstovai. K. Donelaitis parašė 6 pasakėčias ir
poemą „Metai”. „Metus” sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudenio gėrybės”, „Žiemos
rūpesčiai”. Spėjama, kad savo kūrinius K. Donelaitis skaitydavo bažnyčioje parapijiečiams.
Kūrybos b r u o ž a i
l. Kristijono Donelaičio „Metai” yra epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos
aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, čia vadinamų būrais, darbų, papročių
pavaizdavimui, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.
- Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes.
Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, „moralas”. Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi
lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su neišrankiu būrų apdaru. Šitas
palyginimas virsta pamokymu būrams – kukli lakštingalos išvaizda laikoma sektinu pavyzdžiu. - Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi kitataučiai.
Bet poetas, nors ir gindamas lietuvninkus būrus, nuolatos juos moko: kaip dirbti, ką valgyti, kaip rengtis, kaip elgtis per
šventes.
4 . XVIII a. Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis gamtos pasikeitimų
vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto,
rudenį – gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda
autoriui sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą.
5 . „Metuose” į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Poemoje daug
pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie
teigiamai vertinami veikėjai, pavyzdžiui, Pričkus, Selmas.
6 . „Metuose” veikia nemažai personažų – būrai, dvarponiai, kitataučiai,- bet nėra piešiamas išorinis veikėjų
portretas, jie mažai individualizuoti. Būrai skirstomi į teigiamus („viežlybuosius”) ir vertus pasmerkimo („nenaudėlius”).
Šis skirstymas remiasi moraliniu jų vertinimu. - Autoriui nelabai rūpi nuosekliai kurti charakterius. Ryškiau apibūdinami ir individualesni yra „nenaudėliai” būrai:
Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys. Teigiamai apibūdinamų, „viežlybųjų” būrų – Selmo, Lauro, Krizo paveikslai
abstraktesni, labiau idealizuoti. Šiek tiek ryškiau piešiamas vien tik Pričkus, įdomiausi: „Metų” veikėjas. Pričkus yra
būrų ir ponų tarpininkas, ir ši prieštaringa jo padėtis plačiau aprašoma. Tai vienintelis atvejis „Metuose”, kai atskleidžiami
vidiniai žmogaus išgyvenimai ir svarstymai. Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra dorybės ir kas – smerktini
dalykai. - K. Donelaitis savo poemoje plačiai rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. „Metuose” nevengiama vartoti šiurkščių
posakių ar netgi vulgarių žodžių, o „nenaudėliai” būrai arba ponai tiesiog valstietiškai išplūstami. Kita vertus, poema parašyta
antikine eilėdara – hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja
aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir stačiokiškus posakius. Visa tai kuria savitą poemos stilių. - K. Donelaičio kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų aptinkame „Metų” stiliuje,
pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos
didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau griežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą
norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su Šviečiamuoju amžiumi reikėtų sieti ir lietuviškų
tradicijų gynimą „Metuose”.
Maironis
B i o g r a f i j a
Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. Pasandravyje (Raseinių r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje,
Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 m. iki mirties
buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, trečiajame dešimtmetyje – Kauno universiteto profesorius. Mirė 1932 m.
Pirmoji eilėraščių knyga „Pavasario balsai” išėjo 1895 m. Vėliau poetas šį rinkinį papildydavo naujais eilėraščiais, bet jo
pavadinimo nekeitė. 1907 m. Maironis parašė devynių giesmių poemą „Jaunoji Lietuva” – pasak J. Tumo-Vaižganto,
„labai svarbų XIX a. pabaigos Lietuvos inteligentijos dokumentą”. Maironis taip pat rašė dramas, istorijos ir literatūros
kritikos veikalus.
K ū r y b o s b r u o ž a i
l . Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX a. pab. -XX a. pr. pokyčiais lietuvių kultūroje ir literatūroje. Tai tautinio
atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra” (1883-1886), kai
knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. To meto šviesuoliai kvietė tautiečius aukotis visuomenės idealams, dirbti
tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami
imtis bendrų darbų.
- Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, ir Maironiui Lietuvos istorija
tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį. - Vis dėlto, be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai, aukotis aukštiems idealams, Maironis savo kūryboje kalba ir
apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį. - Taigi Maironio poezijoje matome du polius arba dvi temas – visuomeninę ir individo saviraiškos, kurios aprėpia ne
tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualu, asmeniškai ir skausmingai išgyventa. Šios
temos neretai jungiasi viename eilėraštyje ir sudaro jo konflikto pagrindą. - Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai
paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis lyrinio subjekto požiūris. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Trakų pilis” pirmiausia kalbama
apie Trakų pilies bendrą vaizdą, garbingą praeitį ir bėgantį laiką, o paskutinėje strofoje prabylama „aš” vardu: kalbama ne vien
apie matomus pilies griuvėsius, bet ir išsakoma keliautojo, lyrinio subjekto nuomonė ir jausmai. Tokia kompozicija leidžia poetui ne
tik nuasmenintai įvardyti problemą, bet ir išreikšti individualų požiūrį ir į ją, ir į save. - Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais
poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia.
Laisvą poetinę jo saviraišką tramdo prisiimti visuomeniniai įsipareigojimai, priklausymas kunigų luomui. - Maironis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne sykį skelbė nusisuką nuo
Maironio poezijos, bet melodingas, lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais.
Šia tradicija rėmėsi ne vienas lietuvių poetas, pavyzdžiui, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kt. - Maironio poema „Jaunoji Lietuva” yra reikšminga jo literatūrinio palikimo dalis, rodanti poeto santykį su savo
epocha. Kaip ir eilėraščiuose, poemoje matome carizmo priespaudos išvargintą Lietuvą ir lietuvių šviesuolių pastangas
žadinti nacionalinį susipratimą, girdime herojiškos praeities aukštinimo bei pasigėrėjimo tėvynės gamta intonacijas. - Poemoje yra fragmentiškai pavaizduoti atsidavusių Lietuvai žmonių likimai: Juozo ir Jadvygos meilės istorija,
Motiejaus Goštauto, Onos Rainytės, Tumo ir kitų gyvenimo epizodai. Satyriškai vaizduojamas nutautėjęs dvaras, pasakojama
apie nacionalinio judėjimo laimėjimus: lietuviškos spaudos atgavimą ir 1905 metais pradedantį laisvėti kultūrinį Lietuvos
gyvenimą. Poemoje yra ir alegorinių vaizdų, kuriuose, kaip ir Vaižganto „Pragiedruliuose”, peizažams suteikiama perkeltinė
tautinio atgimimo reikšmė.
Jonas Biliūnas
B i o g r a f i j a
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronyse (Anykščių r.), valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje (Lenkija). 1953 m.
palaikai perlaidoti Liūdiškių piliakalnyje prie Anykščių.
Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J. Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige ir
Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą.
XIX a. pab.- XX a. per. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas
susirgo džiova.
Grožinę kūrybą J. Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles „Kliudžiau”, „Vagis”,
„Žvaigždė” ir kt. Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles ,,Joniukas“, „Lazda”,
„Ubagas”, „Brisiaus galas”, apysaką „Liūdna pasaka” ir kt.
K ū r y b o s b r u o ž a i
l . Svarbiausias J. Biliūno prozos savitumas – pasakojimas pirmuoju asmeniu. J. Biliūno kūryba labai autobiografiška:
dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus
biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga.
- Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos
aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J. Biliūnas – lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Jo
kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Antanas Vienuolis, Putinas,
Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius. - J. Biliūno novelėse svarbus tampa pasakojimo laikas ir papasakota istorija. Į skaitytojo akiratį patenka tik tai, ką mato ar
prisimena pasakotojas-personažas; jo išgyvenimuose ir svarstymuose dažnai sutelkiama kūrinio prasmė. - Daugelio kūrinių centre – žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinės, atsakomybės tema. Vyraujanti moralinė
nuostata – gailėtis nelaimingo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau
pasakotojas nesiima šventuolio ar teisėjo vaidmens: jis atidžiai įsižiūri į aplinką ieškodamas žmogiškumo apraiškų,
kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Net pasakodamas kitų „paklydimo” istorijas, didžiausios
atsakomybės imasi pasakotojas. - Novelių veikėjai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. Kai
kurie veikėjai lietuvių literatūroje yra tapę simbolinėmis figūromis. - J. Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo
objektas (maža katytė, senas šuo). Mintis dėstoma nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlant vienintelės išvados. - Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas. Pavyzdžiui, „Liūdnoje pasakoje” vieningą visumą sudaro skirtingu stiliumi
parašyti epizodai: lyrinė impresija „Baltasai šešėlis” artima poezijai, pirmasis pasakotojo ir Juozapotos susitikimas aprašytas
realistiškai, o Juozapotos istorija primena sakmę.
Šatrijos Ragana
B i o g r a f i j a
Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. Medingėnuose (Plungės r.), sulenkėjusio dvarininko šeimoje. Jos
vaikystė ir jaunystė prabėgo senuose Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje, Užventyje, kurių aplinka formavo busimos rašytojos
pasaulėjautą ir kūrybą. Jaunai mergaitei didelį poveikį padarė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: ji tapo karšta Lietuvos
patriote, demokrate. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, studijavo Šveicarijoje.
Šatrijos Ragana to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias
pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės
mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, persikėlė į Židikus, ten ir mirė 1930 m
Kūrybos b r u o ž a i
l. Šatrijos Raganos kūryba skyrėsi nuo jos amžininkių XX a. pradžios rašytojų – Lazdynų Pelėdos, Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės – kūrinių, kuriuose buvo labiau gilinamasi į socialinį žmonių gyvenimą, kritiškai vaizduojami kaimo
ir dvaro santykiai, dvaras buvo siejamas su moraliniu nuopuoliu, žmonių išnaudojimu. Šatrijos Raganos kūryboje senasis dvaras
yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai – dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiaukojantys žmonės.
- Apysaka „Sename dvare” (1922) savo pasakojimo maniera yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių
literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti subtiliausius moters jausmus ir
mintis, eksperimentavimas įvairiais pasakojimo būdais (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraščio forma),
polinkis į emocionalumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą. - Apysakoje dvaras vaizduojamas jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos
(mamatės) akimis. Dvaro buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai – visa, kas patenka į šių
veikėjų akiratį, yra jų išgyvenama ir apmąstoma.
4 . Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas) persmelkti romantinei pasaulėjautai
būdingo paslaptingumo ir ilgesio viskam, kas gražu. Senojo dvaro aplinkos ir gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas.
Pasakotojoms svarbu ne tikroviškai atpasakoti dvaro gyvenimą, o perteikti savo jausmus ir nuotaikas. - Fragmentiško pasakojimo jungiamoji ašis – mamatės paveikslas. Tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti
meną (skaito poeziją, klausosi ir pati skambina Šopeno kūrinius), gamtos grožį (baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena
pažįstamą melodiją) moteris. Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno
„gailestinga seserim” – tokį ji jaučia savo pašaukimą. Todėl mamatei ypač skaudu matyti lėtą dvaro mirtį – sulenkėjusius
giminaičius, įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščius lėbavimus. - Apysakoje ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Skaudžiausiai šio pasaulio
trapumą junta bevardė kūrinio pradžios ir pabaigos pasakotoja – gyvenimo patyrimo įgijusi moteris, liūdnai ir su ilgesiu žvelgianti
į savo vaikystę. Tai jau suaugusi Irusia, kuriai teko išlydėti anapus savo artimuosius, ir dabar ji seka mums savo vaikystės
„seną seną aukso sapną”. Toks pasakojimo įrėminimas pabrėžia atminties temą ir padeda išlaikyti įtampą visoje apysakoje –
juk visa, apie ką pasakojama, tėra tik praeities šešėliai.
Vaižgantas
B i o g r a f i j a
Vaižgantas (Juozas Tumas), rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, tikras lietuvių literatūros
modernintojas, gimė 1869 m. Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigęs
buvo paskirtas vikaru Latvijoje. 1895 m. grįžęs į Lietuvą, pasinėrė i kultūrinį darbą: platino draudžiamus raštus,
organizavo mokyklų steigimą, dalyvavo politinėje veikloje, redagavo įvairius leidinius. Dėl aktyvumo ir rūpinimosi
lietuvių reikalais bažnyčios valdžios buvo nuolat kilnojamas iš vienos Žemaitijos parapijos į kitą. Buvo daugybės
visuomeninių organizacijų narys. 1905-1911 m. gyveno Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rygoje,
Petrograde, Stokholme, vėl Vilniuje. 1920-1929 m. Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą. (Dvylika metų buvo
Kauno Vytauto bažnyčios rektorius.) Mirė Kaune 1933 m.
Vaižgantas buvo laisvas, nepriklausomas žmogus, tolerantiškas kunigas, drąsus, aktyvus visuomenės veikėjas. Visą
gyvenimą, kaip pats sakė, jautėsi savosios, lietuviškos, visuomenės tarnas ir nepailstantis darbininkas.
K ū r y b o s b r u o ž a i
- Pirmieji Vaižganto kuriniai – draminės formos vaizdeliai ir alegorijos, nukreipti prieš caro savivalę
Lietuvoje, raginantys nepasiduoti politiniam smurtui. Rašė „Atsiminimų vaizdus” (1915), Pirmojo pasaulinio karo
metais išleido „Karo vaizdus”. Po kelionės į JAV (1911) parašė pirmąją mūsų literatūroje kelionių apybraižų knygą.
Žymiausi kūriniai – apsakymas „Rimai ir Nerimai” (1914), apysakos „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921), „Nebylys”
(1930). Rašytojo kūrybą vainikuoja stambus epopėjinis kūrinys „Pragiedruliai” (I t. – 1918, II t. – 1920). - ,,Pragiedrulių” žanrą geriausiai nusako paantraštė: „Vaizdai kovos dėl kultūros”. Kultūra kūrinyje
tampa svarbiausiu veikėjų mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį
vaizdų), o į bendrą idėją – ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto
reikalus), bet ir suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas. - J. Vienuose kūrinio skyriuose pasakojama apie konkretų istorinį reiškinį -XIX a. pab. – XX a. pr. tautinį ir
ekonominį atgimimą. Į Žemaičių (Gondingos) kraštą atsikelia aukštaičiai Šešiavilkiai, iš dvarininko Sviestavičiaus nusiperka
žemės ir ima ūkininkauti; susidraugauja su žemaičiais Vidmantais, daktaru Gintautu, kunigu Vizgirda; slapta gabenama
lietuviška spauda, bendrai kovojama prieš caro žandarus. Šie kūrinio puslapiai labiau primena romaną.
4 . Kituose skyriuose vaiko sapnuose ir fantazijose išnyra piliakalniuose miegantys barzdoti vyrai, porinamos
pasakos apie „antrą tūkstantį metų kuone įpusėjusi” Juodžiaus kelmą, apie tai, kaip pati gamta sutelkia savo mistines pajėgas
svetimtaučiams engėjams naikinti ir tampa „kultūrneše”. Šios „Pragiedrulių” vietos primena mitą ar sakmę. - Kai kuriuos kūrinio puslapius galima skaityti kaip alegorinius pasakojimus. Tokia yra „Pragiedrulių” pradžia –
įžangos vaizdas. Jau jos pavadinimas „Ilga, smarki Žiema ir ūmas Pavasario polaidis” nurodo perkeltinę žodžių reikšmę –
bendriniai daiktavardžiai žiema, pavasaris rašomi didžiąja raide. Šie žodžiai tekste įgauna aiškias mirties, dvasinio sąstingio,
priespaudos bei atgimimo (kaip ir Maironio poezijoje) reikšmes. - Vaižgantas savo „Pragiedruliais”, šiuo daugiau nei aštuonių šimtų puslapių kūriniu, pastatė paminklą ne tik XIX a.
pab. – XX a. pr. lietuviams šviesuoliams, davėjų veiklos ir sielos paveikslą, bet įamžino ir save. Manoma, kad kunigo Vizgirdos
paveikslo prototipas yra pats rašytojas. - Skirtingo pobūdžio vaizdus „Pragiedruliuose” vienija ne „kovų dėl kultūros” aprašymai, ne istorinis – politinis
laikas (tautinis atgimimas amžių sandūroje), o pasakotojas, jo laikysena. Jam rūpi lietuvių savimonės ugdymas, tautos dvasinis
tobulėjimas. Kompozicijos požiūriu padrikas kūrinys turi vientisą vidinę sąrangą: pasakotojas ir metaforiškais, ir realistiniais
vaizdais ar publicistiniais nukrypimais teigia tautinės kultūros modelį, kuriame svarbiausia – išmintinga gamyba
(agrokultūra), meilė darbui ir gamtai.
