Jau nuo seno žmogaus santykis su gamta labai glaudus. Gamta žmogui ne tik
prieglobstis, maisto ar kuro šaltinis, bet ir įkvepėja. Todėl dažnai, kaip svarbus veikėjas,
sutinkama literatūroje. Čia ji – bene pagrindinė žmogaus vidinio pasaulio projekcija, jo
atspindys. Savo kūriniuose gamtai ypatingą vietą suteikia Kristijonas Donelaitis, Antanas
Baranauskas, Maironis, Antanas Vaičiulaitis, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėris bei dar
keletas rašytojų. Tačiau kiekvieno rašytojo kūrinyje ji įkūnijama į vis skirtingus
vaidmenis.
XVIIIa poeto Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ gamta nėra tik peizažas, o
savarankiškas, pagrindinis kūrinio herojus. Gamtos vaizdai lydi būrų gyvenimą ir darbus
ne tik sudarydami jiems foną, bet ir susiliedami su jų buities ritmu, su savitu, valstietišku
poemos pasaulėvaizdžiu, teikdami medžiagos autoriaus pamokymams ir alegorijoms.
Vietoj gamtos poetizavimo, romantinių jausmo polėkių čia atskleidžiamas stipriai
apvaldytas, valia ir intelektu sutvardytas emocinis pradas. Tačiau ir į Donelaičio gamtos
vaizdus yra įsipynusi emocija, bet į platesnę gamtos pažadintų jausmų analizę poetas
niekur nesileidžia. Jam svarbu ne jausminis santykis su gamta, o ji pati. Norint geriau
suvokti Donelaičio – gamtos vaizduotojo – savitumą, pravartu prisiminti kitą didį gamtos
poetą – „Anykščių šilelio“ dainių. Akivaizdu, jog jų gamtos suvokimas ir vaizdavimas
visiškai skirtingas.
XIXa.vidurio poeto Antano Baranausko kūriniuose aptinkame itin artimą bendravimą
su gamta ir jos pažadinto žmogaus dvasios atsiskleidimą, vaizdų emocinį turtingumą.
Jo kuriamuose vaizduose įpintos gyvos ir švelnios spalvos, šviesos ir šešėlių
žaismas.„Anykščių šilelis“-reikšmingiausias Baranausko kūrinys, kuriame apdainuojama
gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, atskleidžiamas gamtos ir žmogaus
dvasinis ryšys. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu poetas savo kūrinyje
pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. A.Baranauskas gamtoje įžvelgia
paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Vaizdų kaitą poemoje lydi
intensyvaus jausmo bangavimas: kūrinyje suvokiame ne tiktai gamtos gyvenimą, bet ir su
juo susipynusį ir juo reiškiamą turtingą vidaus pasaulį. Nepaprastas artimumas gamtai
būdingas ir lietuvių tautinio atgimimo dainiui-Maironiui.
XIX a.pab. romantikas Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį ar
Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynė, tas kraštas,
kur “broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis
pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą.
Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir
vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką, kilnią prasmę. Kaip antai eilėraštyje „Kur bėga
Šešupė“. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visuomet idealizuota, išaukštinta, žadinanti
meilės ir pasididžiavimo jausmus. Jos vaizdai poetui yra žmogaus vidinio pasaulio –
troškimų, vilčių, džiaugsmų ir kentėjimų atspindys. Gamtos figūros tampa vienomis
pagrindinių besiformuojančio jausmų žodyno komponentų. Nepaisant emocinio santykio,
su gamta nesutampama ir joje neištirpstama. Jos harmonija beveik visada kontrastuoja su
subjekto būsena. Tačiau gamtos vaizdiniai padeda atskleisti veikėjų būsenas ir paryškinti
detales ne tik poezijoje, bet ir prozoje.
A. Vaičiulaitis XXa .neoromantikas, prozinkas. Svarbiausias jo kūrinys – romanas
