2002 m. rugpjūčio 18 dieną mirė rašytojas ir publicistas Ričardas Gavelis. „Didžioji dalis lietuvių literatūros – tai talentingų kaimo vaikų, baigusių lituanistikos studijas, kūriniai. Talentingų kaimo vaikų, kurių didžiausia stiprybė buvo ne kokia nors unikali sociologinė patirtis ar politinė refleksija, bet – nuostabi kalbos dovana ar net kalbos genijus, kaip S. Gedos ir M. Martinaičio.
Savo ruožtu R. Gavelis – visai kitokia asmenybė, priklausanti negausiam intelektualių miesto rašytojų būriui. Kaip tik tai galbūt lėmė, kad jam buvo artimas A. Šliogeris“, – sako filosofas, Europos Parlamento narys Leonidas Donskis.
– Teigiate, jog šiandien Ričardas Gavelis „susilaukė valingos užmaršties Lietuvoje“. Kas, Jūsų manymu, lemia šią užmarštį? Galbūt tai ištiso socialinio reiškinio dalis?
– Manau, taip: per R. Gavelio asmenybę ir jo likimą galima atsekti mūsų politinio sąmoningumo ir moralinio jautrumo trajektorijas. R. Gavelis simbolizuoja laisvo literato reiškinį. Jis buvo labai politiškas rašytojas: jo kūryba tikrai nebuvo, kalbant Thomaso Manno žodžiais, „nepolitinio žmogaus užrašai“. R. Gavelis buvo liberalas, veik libertarinių pažiūrų intelektualas, atvirai ir aštriai reiškęs savo nuomonę. Jis – bene pirmas ryškus intelektinis provokatorius to meto raštijoje.
R. Gavelio tekstai nieko nepalikdavo abejingo. Jis skelbė savo straipsnius „Respublikos“ dienraštyje, kuris buvo masiškai perkamas iš dalies dėl R. Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės straipsnių. Vėliau prasidėjo žurnalo „Veidas“ sensacija: paskutiniame jo puslapyje buvo galima laukti pasirodant netikėtų, provokuojančių R. Gavelio kritikos strėlių.
R. Gavelis sukūrė ryškų kontrastą tarp savęs ir plunksnos brolijos bei seserijos. Išskyrus kai kurias didžiąsias Sąjūdžio asmenybes (Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį), beveik visi to meto Lietuvos rašytojai buvo pabrėžtinai apolitiški. Literatų cechas tada labiau rūpinosi savo pripažinimu, jubiliejais ir premijomis, o R. Gavelis visus tuos dalykus nuo savęs tolino. Buvo aišku, kad jis niekada negaus jokių premijų. Nes jis erzino, provokavo, drąsiai kalbėjo nepatogius dalykus.
Sakyčiau, logiška, kad R. Gavelio romanai, pelnę jam pripažinimą, ne tik žymėjo pokomunistinės visuomenės su jos kompleksais ir traumomis trajektoriją, bet ir buvo labai ryškiai susiję su jo publicistika. Nenoriu pasakyti, kad galima sutikti su viskuo, ką jis rašė: jis neretai perlenkdavo lazdą, provokuodamas. Tačiau R. Gavelis nuveikė milžinišką darbą lietuvių kultūros labui, leisdamas mums geriau susivokti, iškeldamas nepatogius požiūrius. Deja, Lietuvoje įsigalėjo rūmų menininkus adoruojanti politinė kultūra, o ikonoklastai, kritikai, nepriklausomi žmonės buvo akivaizdžiai nemėgstami.
– Straipsnyje „R. Gavelis arba Liberalios kitamanystės dilemos“ rašote, kad R. Gavelis kone tobulai įkūnija intelektualo-kitamanio tipą Lietuvoje. Kas yra intelektualas-kitamanis? Ar kitamanystė kaip neoficialios ir neįteisintos pozicijos gynimas, „polemika iš pašaukimo“, intelektinė provokacija, principinis plaukimas prieš srovę nėra tiesiog maištas dėl maišto?
– Pasitaiko. Sakyčiau, būta intelektinio priešgynos, savito demoniuko –sokratiškąja prasme – ir R. Gavelio asmenybėje. Jis norėjo maištauti prieš oficialią poziciją. Manau, kiekvienas kritikas neišvengia tam tikros bravūros. Bet R. Gavelis suvokė ir gilesnes savo intencijas. Jis sąmoningai metė iššūkį tam tikrai intelektinei tradicijai, išlaikydamas pagarbą jai kaip formuojančiam pagrindui, bet kartu kritiškai keldamas klausimus dėl kai kurių abejotinų dalykų. Tai ypač svarbu pasaulyje, kurio kiekviena diena yra egzaminavimas viso to, kas anksčiau nekeldavo abejonių.
Juk sovietinė Lietuva buvo visiškai uždara visuomenė. Atkūrę nepriklausomybę ūmai pradėjome suvokti, kad tai, dėl ko ironizuojame ir ką priskiriame kitiems, yra būdinga mums patiems. Manau, R. Gavelis tai puikiai suprato ir pirmas pradėjo kalbėti apie mūsų naujos visuomenės ir atkurtos valstybės ydas, problemas. Tai buvo kartu ir pagarbos apraiška, nes juk kritikuojame tai, kas gerbiama, o ne tai, kas nepajėgia diskutuoti ir gintis. R. Gavelio kritika geriausiomis jos akimirkomis siuntė žinią apie kritikos objekto pripažinimą. Kritikuoji tą, kuris nusipelno intelektinio ir pilietinio iššūkio.
– Koks buvo R. Gavelio liberalizmas? Pasak Jūsų, R. Gavelis – kone vienintelis lietuvių rašytojas, save išdidžiai vadinęs liberalu ir nuogąstavęs dėl individualizmo etikos nebuvimo Lietuvoje.
– Viena vertus, R. Gavelio asmenyje galima atpažinti gana konservatyvų liberalą. Jam buvo artimi tokie mąstytojai, kaip Ludwigas von Misesas ir Friedrichas von Hayekas. R. Gavelis buvo visai pagrįstai įsitikinęs galįs diskutuoti su ekonomikos teoretikais. Jei lietuvių literatūroje būta nors vieno humanitaro, nebijojusio diskusijos su ekonomistais, tai – R. Gavelis.
Kita vertus, R. Gavelis nebuvo doktrininis liberalas, kuriam liberalizmas – tik tai, ką, tarkime, pasakė Johnas Stuartas Millis arba F. von Hayekas su L. von Misesu. R. Gavelis, dalyvaudamas Santaros-Šviesos konferencijoje, domėjosi Vytauto Kavolio mintimis ir jų neatmetė. Jei jis būtų „standartinis“ konservatyvus liberalas, įtariai žvelgiąs į kairįjį amerikietiškąjį liberalizmą, tai jis būtų atmetęs ir Santarą-Šviesą, ir V. Kavolio liberalizmą kaip jam neįdomias kairiosios minties apraiškas. Tačiau R. Gavelis ne kartą rašė apie tai, kad įdomiausias išeivijos minties pavyzdys yra Santaros-Šviesos autorių darbai.
R. Gavelis nebuvo barikadų inteligentas, kovojantis už doktrinas. Kaip tik todėl sunku būtų įsivaizduoti jį priklausantį kuriai nors politinei partijai. Jam būtų tikęs V. Kavolio pateiktas revizionistinio intelektualo kaip žmogaus, kritikuojančio savo paties tradiciją, kuriai jis vis tiek lieka ištikimas, apibrėžimas.
Jei anksti miręs R. Gavelis šiandien būtų gyvas, jis, manau, konfrontuotų ir su kai kuriomis vakarietiško liberalizmo apraiškomis, ir su tuo, kas šiandien Lietuvoje laikoma liberalizmu ir ką jis atmestų kaip naivius ir juokingus dalykus. Kita vertus, R. Gaveliui kaip ikonoklastui ir laisvės gynėjui būtų artimi žmogaus teisių ir pilietinių laisvių aspektai. Jo mirtis atėmė iš mūsų unikalią asmenybę, galėjusią stiprinti tarp humanitarų liberalią jauseną ir mąstyseną.
– Galbūt R. Gavelio nepripažinimas Lietuvoje yra susijęs su liberaliosios pasaulėžiūros nepriėmimu?
– Ir taip, ir ne. Liberalizmo likimas Lietuvoje yra labai paradoksalus: savo autentiškais pavidalais, kurie daug kam tiesiog yra labai nepatogūs, jis nėra mėgstamas. Tai toks liberalizmas, kuris yra nelengvas patiems liberalams: sugebėjimas diskutuoti su tais, kurie nemėgsta tavęs ir kurių tu nemėgsti; drąsus įsipareigojimas laisvės erdvei neapribojant jos vien saviškiais ir girdėjimu to, ką nori girdėti; pliuralizmas, pripažįstantis ir kitų ideologijų privalumus. Palyginti su šiuo autentišku liberalizmu, „patogusis“ liberalizmas yra ribotas ir apgailėtinas. Deja, gelminis, etinis, politinis, pliuralistinis liberalizmas Lietuvoje nėra įsitvirtinęs – net ir tarp tų žmonių, kurie vadina save liberalais.
Savo ruožtu paviršutiniška ir groteskiška liberalizmo atmaina – liaupsės kapitalizmui ir turintiesiems korporacinę bei politinę galią, visa ko suvedimas į keletą juokingų ekonominių schemų, kone marksistinis ekonominis determinizmas – Lietuvoje kuo puikiausiai įsigalėjo. Galima įžvelgti politinės klasės konsensusą: juk toks liberalizmas yra patogus ir mūsų partiniams liberalams, ir socialdemokratams, ir Tėvynės sąjungai.
Bijau, kad R. Gavelis liko anapus tvoros – kartu su tais, kurių nepatogaus liberalizmo Lietuva nepriėmė. V. Kavolio ir Tomo Venclovos liberalizmas – irgi nepatogus. Šiuo atžvilgiu R. Gavelio likimas yra simptomiškas.
Be kita ko, R. Gavelis buvo labai racionalus žmogus, galėjęs aukštu lygiu palaikyti racionalią politinę diskusiją, kas nėra labai įprasta tarp Lietuvos literatų. Jis drąsiai, kaip lygus su lygiu kalbėjo – ir bičiuliavosi – su Arvydu Šliogeriu. Jis nebijojo filosofų, teoretikų. Tai buvo R. Gavelio bruožas, kuris nepatiko silpnesnėms figūroms tarp jo plunksnos brolių.
Visas straipsnis:
L.Donskis: R.Gavelis – kosmopolitiškas miestietis, parodęs talentus užgožiančių vidutinybių maištą
