XIX a. antrojoje pusėje tautiniu požiūriu Mažąją Lietuvą gaubė tamsi naktis. Ji, ši naktis, dvasiškai, ko gero, buvo juodesnė ir už carinės Rusijos pavergtos Lietuvos gyvenimą, kur jau nuo 1864 metų buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis lotyniškais raštmenimis bei vaikų mokymas mokyklose lietuviškai. O Mažojoje Lietuvoje, nors ir buvo leidžiami gotiškomis raidėmis lietuviški Evangelijos dvasios laikraščiai bei laikraštėliai, o nuo 1849 metų dar kas savaitę skaitytojus pasiekdavo ir prof. F.Kuršaičio redaguojamas „Keleivis isz Karaliaucziaus broliam lietuwininkams žinias pranesząs“, nors krašto mokyklose kurį laiką dar skambėjo lietuviškas žodis, bet vokiška daina iš mokyklų jau buvo išstūmusi lietuviškas melodijas, o ir šiam tautiniam nuosmukiui didžiulę įtaką padarė patys lietuvininkai – surinkimininkai, teigdami, jog dainuoti lietuviškai – nuodėmė, nes tai „šėtono išmislas“.
1862 metais Prūsijos ministrų kabineto pirmininku tapęs O.Bismarkas jau kitais, 1863 metais, su carine Rusija pasirašė konvenciją dėl bendrų priemonių sukilimui Lietuvoje ir Lenkijoje malšinti. Dvi imperijos skiria nemažus savo žmonių uždirbtus išteklius tam, kad nuo žemės paviršiaus būtų nušluotas lietuviškumas. Ir vokiškoje, ir rusiškoje imperijoje susidorojimas su lietuviškumu sutapo. Štai 1864 metais rusų okupuotoje Lietuvoje uždraudžiama vaikus mokyti gimtąja kalba, o O.Bismarkas, tapęs ministru pirmininku, iš švietimo ministro reikalauja, kad taip pat būtų padaryta Rytų Prūsijoje lietuviškose mokyklose. Dviejų imperijų, kurių simbolis – erelis, siekis buvo bendras. Ir šie sparnuoti plėšrūnai sutartinai aštriais nagais draskė dvasines tautos jėgas. Tautai iškilo Jurgio Zauerveino į lietuvių kalbą išversta V.Šekspyro dilema: „Būti, ar nebūti?“
Šiuo gan sudėtingu tautai laikotarpiu gyvenusios dvi iškilios lietuvių tautos asmenybės ir nulėmė šekspyriškąją dilemą. Didžiojoje Lietuvoje šviesuoliu buvo žemaičių vyskupas M.Valančius (1801-1875), o Mažojoje Lietuvoje – žymus kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, evangelikų liuteronų kunigas F.Kuršaitis (1806-1884).
Du iškilūs krikščionių dvasininkai bendromis pastangomis tarsi Mozė galėjo išvesti tautą į jai pažadėtąją žemę, kuri plyti tarp Alnos ir Dauguvos. Nors šie vyrai ir atliko didžiulius darbus, gaila, kad tarp jų nebuvo bendro sutarimo ir bendro tautos gelbėjimo plano.
Visas straipsnis: Kodėl mes išlikome?
