Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Jurgis Kunčinas (1947–2002) – poetas, vertėjas, publicistas, prozininkas (septyni romanai, daugybė apsakymų). Dirbo įvairiausius darbus, bet svarbiausia – stebėjo gyvenimą. Pavaizdavo žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje. Nors reikšmingiausius kūrinius J. Kunčinas parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau viena pagrindinių kūrinių temų – sovietmetis.
Autobiografinis romanas „Tūla“ parašytas 1991 m., išleistas 1993 metais. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J. Kunčino kūriniu, atskleidžiančiu valkatos, bohemiečio, paraštės žmogaus gyvenimą.
Protestas prieš sistemą. Romano veiksmas vyksta sovietmečiu. Pagrindinis kūrinio veikėjas – valkata. (Pirmą kartą literatūroje bastūno tipas atsiranda XIX a. prancūzo Šarlio Bodlero kūryboje.) J. Kunčino romano protagonistas – žmogus, neturintis nuolatinio darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos, – taigi, tvarkingo pasaulio požiūriu, veltėdis. Totalitarinėje visuomenėje veltėdžiavimas, kaip nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės atėmimu. Tiesa, romano protagonistasnėra visiškas valkata, nes ryšiai su aplinkiniais, draugais, pažįstamais nėra visiškai nutraukti. Neretai iš pažįstamųpasakotojas sulaukia pagalbos: nakvynės, drabužių, bendravimo. Tačiau ryšys su kitais žmonėmis dažniausiai yra atsitiktinis, nes valkatos gyvenimas – nesibaigiantis nuotykis. Išsiskyręs su komunistų partijai simpatizuojančia neištikima žmona (partijai ji prijaučia dėl karjeros, nenuoširdžiai), pasakotojas praranda ryšį su sūnumi, netenka namų, tenkinasi atsitiktiniu uždarbiu. Jis niekada iš anksto nežino, kur nakvos, su kuo bendraus, kaip baigsis jo diena. Valkatavimas tampa savotišku protestu prieš sistemą, iš kurios neįmanoma ištrūkti.
Kad lengviau ištvertų valkatos gyvenimą, pagrindinis romano veikėjas nuolat geria. Alkoholis – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Kita vertus, sovietmečiu buvo geriama ir todėl, kad būtų galima užmiršti sistemos absurdą. Be to, alkoholis suartina valkataujantį inteligentą su įvairiausiais žmonėmis, bet apsunkina ryšius su tvarkingu pasauliu. Todėl valkatos gyvenimas kupinas chaoso, pavojingų nuotykių, nežinomybės. Vienos pačių žiauriausių romano vietų – gydymo(si) nuo alkoholizmo scenos tiek psichiatrinėje ligoninėje, tiek vadinamajame girtuoklių kalėjime. Tačiau visų pirma toks gyvenimas suteikia beribę laisvę, išvaduoja iš sistemos gniaužtų. Deja, romano protagonistas – silpnavalis žmogus, neprisiimantis atsakomybės, vengiantis įsipareigoti, todėl artimesnių santykių su aplinkiniais neužmezga.
Meilės tema romane „Tūla“. Kad protagonistas nepražūsta, lemia jo meilė Tūlai. Tūla artima pasakotojui, nes, kaip ir jis, nepritampa prie sistemos: dailininkė dirba nemėgstamą darbą žaislų fabrike, serga depresija, tėvai mėgina jai pripiršti „tvarkingą, padorų“ jaunikį. Aplinkinis pasaulis pernelyg žiaurus trãpiai Tūlai, todėl neatsitiktinai ji pražūsta – neaiškiomis aplinkybėmis sudega pirtyje. Tačiau būtent ši moteris nušviečia protagonisto gyvenimą ypatinga šviesa. Jie atsitiktinai susitinka kavinėje, bet iš karto pajunta sielų artumą: „Buvom tik kažkur pasimetę… Dabar štai susiradom – pasakė ji užėjusiam broliui.“ Pats pasakotojas pripažįsta, kad ši moteris jam ypatinga: „Juk tai ji privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairyti aplinkui.“ Jie bendrauja tik savaitę, tačiau prisiminimai apie Tūlą yra vertingiausia valkatos gyvenimo dalis. Pasakotojas nesusitaiko su Tūlos nebūtimi dėl kelių priežasčių. Pirma, tai gražiausia, kas buvo jo gyvenime, antra, kadangi laikas prisiminimus tik pagražina, tai romantizuotas, poetizuotas Tūlos paveikslas pasiekia pasakotoją įvairiais pavidalais – kadangi ji jam beveik nereali, tapusi tik prisiminimu, vos ne mitine būtybe, protagonistui mylimoji „vaidenasi“ visokiais pavidalais: vilnele, driežu, Vilniaus senamiesčio namo detale.
Bene įspūdingiausia meilės scena romane – varnalėšų naktis, Tūlos ir pasakotojo atsitiktinis susitikimas po septynerių metų. Žemiška aistra, kuriai pasiduoda abu įsimylėjėliai, nors susijusi su purvu, Užupio sąvartynu, tačiau tampa priežastimi matyti gražesnį pasaulį (ne veltui Tūla kalba apie apsivalymą; kita vertus, purvą, besimaišantį su versme, galima traktuoti kaip biblinį tvaną, kuris nuskaidrina jųdviejų pasaulį). Tuo tarpu tikram įsimylėjėlių jausmui priešinamas stereotipinis gyvenimas, kur žmonės įvardijami kaip šešėliai, kur gyvenama pagal griežtus kanonus, taisykles. Tik meilė sutaurina individo egzistenciją. Versmė, ištryškusi iš po įsimylėjėlių kūnų, skelbia gyvybingumą, apsivalymą, jausmų stiprumą, tikrumą. Voliojimasis purve ir versmės atsivėrimas reiškia žemiškos, kūniškos meilės virtimą dvasine meile, neužmirštamu, itin retai pasitaikančiu ryšiu.
Nors valkatavimas – tai protesto forma prieš totalitarinę sistemą, tačiau bohemiečio gyvenimas turi ir pranašumų, ir trūkumų: jis visiškai išlaisvina individą nuo pareigų sociumui, tačiau neleidžia užmegzti ilgalaikių ryšių su aplinkiniais žmonėmis, trukdo įsipareigoti mylimam žmogui. Net meilė neišvaduoja pasakotojo nuo chaotiško gyvenimo. O pats autorius mylimam žmogui sugebėjo įsipareigoti, todėl pakeitė savo, bohemiečio, likimą.
