Judita Vaičiūnaitė ,,Akmuo su pasaga“
Rūkuos nutyla titnaginiai kirviai.
Rūkuos paskęsta sentėvių skulptūros.
Rūkuos aštrėja kadagių ir eglių kvapas.
Atgal į rūką skrieja vieversiai,
į rūką slėnio kaimai pasuka-
ir vėl pro lietų išgirstu
akmenyje iškaltą pasagą,
rugių šnarėjimą,
vos prijaukinto žirgo tolimą žvengimą…
1966
(Vaičiūnaitė J. Nemigos aitvaras.V., 1985.P.334)
J. Vaičiūnaitė- kultūros poetė, Lietuvą jaučianti kaip Šiaurės kraštą, jautri geografinei erdvei.
Jos poezijai būdingas kultūros pasaulio stebėjimas, buities grožio aktualizavimas, dėmesys daiktų
formoms, siluetams, spalvoms, atsisakoma atviros išpažinties, emocija ,,įaudžiama“ į kokią nors
istoriją. Šiuos kūrybos bruožus atpažįstame skaitydami ir eilėraštį ,,Akmuo su pasaga“.
Eilėraščio fonas ir centras yra lietus ir rūkas. Gramatinis laikas rodytų dabartį, bet dabartyje
titnaginiais kirviais niekas nebesinaudoja. Rūke nyksta praeitis, ji darosi vos apčiuopiama. Į miglas,
į rūką, praeitį gramzdina laikas. Eilėraščio veiksmas(laiko tėkmė) yra dviejų krypčių: 1) tolyn į
praeitį, į rūką, 2) artyn į mus. Žinoma, praeitis pati sugrįžti negali- ją kažkas grąžina. Pradžioje
pasakojami įvykiai: laikas nugramzdina į rūką praeitį, vėliau pasakojimo centre atsiduria ,,aš“-
įsijaučia į praeitį. Praeitis, kaip minėta, grįžta ne pati. Būtent ,,aš“ savo įsijautimu, įsivaizdavimu ją
atgaivina(,,pro lietų išgirstu“). ,,Aš“ vizijos laiką grąžina atgal. Taigi eilėraštis yra tarsi kalbančios
figūros vizija.
Dvi pirmosios eilėraščio eilutės atveria akmens amžiaus materialiąją ir dvasios kultūras. Trys
pirmosios eilutės panašios(prasideda ,,rūkuos“). Kitos dvi siejasi su pirmomis trimis(,,rūkas“); jos
kalba apie senovę, praeitį(slėnio kaimai). Toliau konstatuojama: ,,Pro lietų išgirstu<…> rugių
šnarėjimą“. Tai verčia galvoti apie žemdirbių kultūrą, žemdirbių gentį, žemdirbystės formas- apie
tam tikrą materialiosios kultūros etapą. Dar vėliau autorė tarsi užfiksuoja epochų kaitą- paminimas
prijaukintas žirgas. Taigi galime teigti, kad eilėraštis kalba apie sėsliąją ir apie klajoklių
kultūras(javai- sėslioji kultūra, žirgas- klajoklių).Impulsas kalbėti apie civilizaciją yra akmenyje
iškalta pasaga. Todėl galime teigti, kad toks pamatytas akmuo tapo impulsu eilėraščiui atsirasti(ne
koks nors archeologinis kasinėjimas), nors apie tai tiesiai nepasakoma.
Ypatinga yra ir šio eilėraščio ,,aš“ situacija. Ji tikriausiai nėra realiai buvusi, o sukuriama iš
detalių, iš atminties. Klaidžiojama rūke, kadagynuose, kol pradeda lyti. Toks eilėraštyje yra
gamtiškais ciklas. Į jį įrašoma kultūros istorija. Stiprėjantis kadagių kvepėjimas yra ir stiprėjantis
įspūdis. Įkvėpus kadagių aitrumo, tarsi įkvepiama ir gamtiškos praeities. Kvapas tarsi apsvaigina ir
nuneša į praeitį. Be to, akcentuojama, kad nutyla kirviai- grimztama į tylą. O tyloje, įtempus klausą,
išgirstama. Skaitant eilėraštį galima pajusti, kad išgaunamas kalimo įspūdis(garso k pasikartojimas).
Todėl pasakymas ,,iškaltą pasagą“ neatrodo netikėtas. Tais pačiais titnaginiais kirviais ir pasaga
akmenyje iškalta. Ji ,,atgyja“: girdėti ne tik kalant ir nutylant,- girdėti jau ir iškalta pasaga, tai yra
pasagų dundėjimas, žirgo bėgimas. Girdėti garsas, kuris panašus į kalimo garsą, iš jo tarsi kyla
pasagų dundėjimo garsas… Taigi prie praeities prisiliečiama regėjimo, klausos, lytėjimo, skonio ir
uoslės pojūčiais. Be to, eilėraščio ,,aš“ yra dvasios kultūros žmogus, nes jam būdinga vaizduotis,
regėti, atminti, atsiminti. Į praeitį atsigįžtama ne moksliškai nusiteikus, ne protu, o emocijomis. Tai,
kas nutyla, nutolsta, ,,aš“ vėl sugeba atgaminti. Įsijautimo stebuklas yra nusakytas fraze ,,pro lietų
išgirstu“.
