Galima ironizuoti, sakyti, jog nuostata „žinau, kad nieko nežinau“ yra viso labo kaukė, bet aš tikrai nežinau, koks tas kanonas. Vardai ir pavardės? Tam tikri kūriniai? Pažiūros? Moralė? Tautinės nuostatos? Dar kas nors? Tiems, kuriems reikia kanono kaip tautinio identiteto stulpų, tos pavardės, tarkim, kad ir Maironio ar Baranausko, sakys viena, o tiems, kuriems svarbiausia egzistenciniai žmogiškosios būties klausimai, kita. Pavyzdžiui, man, net kaip mokytojai, Maironis mažiausiai asocijuojasi su lietuviškosios tapatybės portretu, nes tapatybė ― tai ta pastovioji, nekintanti dalis, konstanta, kuri Maironio kūryboje labai santūriai išreikšta: „Graži tu, mano brangi tėvyne…“ Ir viskas ― jokių „grožio“ argumentų, detalių, vaizdžių metaforų ar palyginimų, nes tėvynė graži besąlygiškai tiems, kuriems ji brangi. O kada ji tampa brangi? Ar ne tada, kai iškyla grėsmė prarasti? O gal kai gyvenimas pateikia tikrąsias vertybių pamokas? Bet juk dažnas vaikas, kuriam mokykloje skirtas šis kanoninis autorius, dar neturi tokios patirties, jis tegali „suvartoti Maironį“ ― kartoti kažkieno kito pasakytas mintis, atpasakoti jausmus. Tačiau reikia pamatyti, kaip surimtėja vaikų veidai, kaip nutyla klasė, kai imama kalbėti ne tik apie Maironio meilę tėvynei, bet apie jo žmogiškąją auką („Ir niekas manęs neminės!“), sąmoningą jos pasirinkimą, apie būtinybę dengtis solidaus, ramaus, net nejautraus žmogaus kauke, apie gyvenimą su kitais ir tarp kitų (juk dvasininkas!), apie Dievo paieškas… neradimą! Ir tai, kas vaikams iki šiol atrodė Maironio lyrikoje nuobodu, staiga prabyla jų kalba ir apie juos ― ir jie ieško, nusivilia, neranda atsakymų, lieka nesuprasti ar neturi galimybės išreikšti tai, ką mąsto! Bet stop – tai jau ne kanonas, tai ne „Lietuva brangi“, Maironis turi būti tik patriotizmo stabas, ikona ir šiukštu kalbėti apie komplikuotą eilėraščių žmogaus santykį su kitais tos pačios tėvynės žmonėmis, be kurių apskritai tėvynės ir tapatybės sąvokos negali būti suprastos ir atskleistos. O čia paradoksas ― atrodo, kad kur kas dažniau nei nuoširdi meilė, atjauta ar supratimas Maironio kūryboje yra išsakytas jausmas, kurį labai tiksliai yra nusakęs P. Sartras ― „Pragaras ― tai kiti“: „Žmonės spėja iš veido ramaus, / Būk man rožėmis klojas takai; / Jiems nematoma mano vidaus, / Na… ir laimės pavydi vaikai! / Bet ar saulė kitaip betekėtų, / Nors jie pragarą mano regėtų?“ Tai kuris gi Maironis dabar priklauso kanonui ― mylintis tėvynę ar nelabai mylintis jos žmones, tą „sočią žiovaujančią minią“ (eil. „Poetui mirus“)? O kaip darysime su Salomėja Nėrimi? Kur dėsime Vaižganto kūrybos erotiškąją pusę, prigimties proveržių jėgą? Kaip užpudruosime „Radviliados“, kaip užsakomojo kūrinio, saldžią tuštybę?
Visas straipsnis- diskusija:
18 Comments on “Diskusija apie literatūros kanoną”
Komentarai Išjungti.