Lietuvių raštijos situacija XVI a. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksali: Lietuvos piliečiai, daugiausia bajorai, sukuria tautinę raštiją XVI a. viduryje už Lietuvos ribų – Mažojoje Lietuvoje, tuo tarpu pačioje tėvynėje lietuviškos knygos pradedamos leisti tik XVI a. pabaigoje. Tačiau tai buvo nulemta istorinių aplinkybių.
Mažvydinė humanistų karta (M. Liuterio pasekėjai) turėjo pasitraukti iš Lietuvos dėl katalikų spaudimo. Patys katalikai lietuviškų raštų svarbos tuo momentu dar nebuvo suvokę. Šimtmečiui perlūžus į antrąją pusę, Lietuvos didikai Radvilos politiniais sumetimais sukuria kalvinistų bažnyčią, tačiau kurį laiką ji tarnauja aukštųjų ponų interesams ir remiasi ne lietuvių, o lenkų ir lotynų kalbomis. Ir tik XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje Lietuvos kultūros šakoje. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra renesanso epochoje – M. Daukša. Nors jis pats buvo katalikas, tačiau tarsi suvienijo renesansiškoje tautinės kultūros idėjoje visas kitas religines pakraipas ir ją itin ryškiai suformulavo. Štai kaip jį charakterizuoja kapitalinės monografijos „Mikalojus Daukša” autorius J. Lebedys: „Jis buvo švietėjas, pažangių humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI amžiuje, taip pat vienas pirmųjų literatūrinės kalbos kūrėjų, palikęs reikšmingiausią (greta Bretkūno) senosios lietuvių kalbos paminklą ir padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje” (Mikalojus Daukša. P. 5). Negalima susilaikyti nepacitavus Just. Marcinkevičiaus žodžių: „Kaip himnas gimtajai kalbai skamba garsioji Mikalojaus Daukšos prakalba „Į malonųjį skaitytoją” iš jo „Postilės” (1599). Nieko gražesnio, pakilesnio, tauresnio apie lietuvių kalbą nerandu visoje mūsų raštijos istorijoje” (Dienoraštis be datų. V., 1981. P. 134). Skulptorius K. Bogdanas sukūrė puikų M. Daukšos portretą. Žaidžia jo veide Varnių katedros bažnyčios šešėliai, pro kuriuos švyti išmintinga renesanso epochos asmenybės kakta. K. Bogdanas rašo, kaip kūrė šią skulptūrą: „Įdomiausias man buvo M. Daukša. Lyg mūsų Homeras, kuris kalbą suprato plačiąja prasme, kaip tautos patriotinės dvasios išraišką. Tad ir pavaizdavau jį kaip senovės pranašą, susikaupusį, dvasingą”.
Plačiau:
