Žmogus gimsta, kad taptų ieškotoju, kūrėju, visuomenės nariu, atsakingu už savo paties ir
aplinkinių būrį. Daugelio supratimu, kūryba yra vienas pagrindinių žmogaus išskirtinumo, individualumo ar
tiesiog saviraiškos bruožų. Koks individas gali kurti – lydimas džiaugsmo, euforijos ar pagiežos, pykčio? Ar
įmanoma kūryba be skausmo?
Iš pradžių nepripažinta ir smerkta XXa. pirmosios pusės lietuvių neoromantikė Salomėja Nėris
dabar vadinama lyrikos perlu. Visas jos eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ – skausminga išpažintis,
Tėvynės, namų, artimųjų ilgesio, supinto su širdgėla dėl praeities klaidų, patirtos išdavystės, dienoraštis. Tai
parodo, jog skausmas, besiveržiantis kūrybos eilėmis, apvalo ir išlaisvina – jis yra reikalingas. Tačiau ką kita
kalba pirmasis poetės eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“, kuriame gausu energijos, jaunatviškumo, džiaugsmo,
šviesos. Vadinasi, kiekvienas žmogus per kūrybą gali išsakyti savo džiaugsmą, skausmą, mintis ir
išgyvenimus. Įvairūs jausmai padeda bręsti asmenybei ir atrasti save laimės bei nusivylimo sferose.
Visgi kančia yra neatsiejama nuo žmogaus stengimosi taisyti padėtį, išreikšti save. Visų
žinomas poetas Antanas Miškinis, ištremtas į Sibiro platybes, neviltį ir geresnio gyvenimo siekį „patalpino“ į
eilėraščius bei laiškus artimiesiems. Išleisto knygos „Sulaužyti kryžiai“ pavadinimas yra nuoroda į patirtą
kančia, sugriautą asmenybės, laukusios šlovės ir laimės, kelio iliuziją, žlugusius lietuvių tautos gyvenimus ir
kraują, pralietą dėl šviesesnės ateities. Tačiau džiaugsmas ir palaima užlieja kiekvieno piliečio širdį, išgirdus
V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ pirmuosius akordus. Lietuvos himnas gimė iš nepaprastos širdžių
harmonijos, pagaliau atrastos ramybės ir taikos. Taigi tremtis ir laisvė yra du opoziciški vienas kitam
dalykai, tačiau abu – ypač stipri paskata kurti.
Garsaus lietuvių bardo Sauliaus Mykolaičio dainos – jo išgyvenimų išsakymas. Muzikantas
sugebėjo papasakoti apie tamsius dalykus šviesiomis spalvomis. Jo supratimas, kad kūryba ir asmens laisvė
neatsiejama nuo vienatvės išgyvenimo, yra artimas H. Hesse‘s romano „Stepių vilkas“ pagrindinio veikėjo
Hario Halerio suvokimui, kad tik pasiekęs vienatvės dugną žmogus gali vėl pakilti ir gyventi toliau, o
gyventi – tai ir reiškia kurti, būti dalimi didžiulio pasaulio mechanizmo. Kita vertus, popiežius Jonas Paulius
II nuolat stengėsi būti apsupty jaunų ir besistengiančių save realizuoti žmonių. Atsirado visuomenės nario,
kaip energingo ir veiklaus piliečio, suvokimas. Vadinasi, nebūtina pasinerti į vienatvę norint save realizuoti.
Žmogus gali kurti būdamas ne tik vienas, bet ir būryje draugų, artimųjų, žmonių, kuriuos vienija tas pats
tikslas.
Dvilypė žmogaus prigimtis yra impulsas pažinti savo vidinį pasaulį per ieškojimo kančią. V.
Mykolaičio – Putino psichologinio intelektualinio romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas
Vasaris yra kankinamas dualizmo: kaip kunigas jis nėra poetas, o kaip poetas – kunigas. Tik atsisakęs
kunigystės personažas suvokia, jog iškiliausi jo kūriniai gimė per ieškojimų (savęs analizavimo ir tolesnio
gyvenimo pasirinkimo) kelią. Taip pat ir J. V. Gėtės kūrinys „Faustas“ išsako protagonisto, mokslininko,
pagarsėjusio tarp visuomenės narių, norą atsakyti į jam rūpimus klausimus – rasti gyvenimo prasmę,
užčiuopti kosmoso idėją. Tik kankinamas abejonių, nuolat ieškodamas savęs ir analizuodamas veiksmus bei
jausmus žmogus geba parašyti iškiliausius kūrinius, rasti harmoniją.
Apie pilnatvės atradimą skelbia ir kinų patarlė: individas, norintis keisti pasaulį, turi pradėti
nuo savęs deformavimo į aukštesnį lygmenį. Dauguma Leonido Donskio, garsaus Lietuvos filosofo, gimsta
iš egzistuojančių šalies problemų (emigracija, prasta švietimo sistema). Žinoma, tai „skaudama vieta“,
nukreipianti į savianalizę, problemos sprendimo būdų ieškojimą, tačiau tik atradęs galimą išeitį individas
išsilaisvina. Galbūt L. Donskio kūrybos nebūtų be egzistuojančių visuomenės trūkumų. Vadinasi, žmogui
yra būtinas nepasitenkinimas esama padėtimi, kad jis galėtų imtis veiksmų ir ją gerinti.
Kurti, vadinasi, – egzistuoti, kovoti už būvį, ieškoti tikrojo „aš“, kelti problemas, jas analizuoti,
ieškoti galimų sprendimo variantų, būti dalimi visuomenės, nesvarbu, pasinėrus į vienatvę ar aktyviai
dalyvaujant visuomenės gyvenime. Verta pripažinti, jog didžiosios daugumos kūrybą lydi skausmas, kančia,
širdgėla, pilnatvės ieškojimas, tačiau yra ir kūrinių, darbų, gimusių iš meilės, laisvės skonio pajutimo,
harmonijos atradimo. Individas yra suskurtas būti dalimi visumos, patirti džiaugsmą ir neviltį bei taip atlikti
iškiliausius savo gyvenimo darbus.
