Perskaitykite tekstus ir atsakykite į klausimus.
Neišdyla iš atminties viena lapkričio pradžios pavakarė. Netol pusė keturių. Nedidukė
provincijos geležinkelio stotis. Aš, senas mano bičiulis A., kurio namuose viešėjau gerą pusdienį, ir
penkiametis jo sūnelis.
A. kadaise buvo jau ganėtinai žinomas rašytojas, išleidęs kelias rimtom premijom
apdovanotas knygas. Bet prieš penkerius metus išvyko gyvent į provinciją ir, anot jo paties, prikalė
plunksną prie kryžiaus. Kodėl taip nutiko, niekad jo neklausinėjau.
Taigi – sėdime ant pjuvenomis kvepiančio rąsto, mat netoliese – lentpjūvė, danguje girgsi
gervių trikampiai, bičiulis retsykiais paglosto sūnaus galvą, stebi, kaip tasai atbulais dantukais graužia
obuolį, ir staiga sako:
– Žinai, kas yra obuolio skonis? Laisvė.
Išvydęs mano žvilgsnį, linksmai sukibirkščiuoja akimis ir ima pasakoti.
– Daug kas manęs klausia, kodėl nustojau rašyti… Viskas gana paprasta. Vieną naktį
susapnavau, kad negaliu užmigti, nes labai noriu obuolio. Sapne atsikėliau, nuėjau į virtuvę ir ant stalo
iš tiesų radau obuolį. O šalia – plonytį literato X romaną, kurio mano troboje tikrai nebuvo. Pradėjau
valgyti obuolį ir skaitinėti tą knygelę. Labai vidutinišką, tiksliau – beviltiškai silpną. Bet užvertus
paskutinį puslapį poveikis buvo stulbinantis, matyt, kur kas paradoksalesnis, nei tikėjosi knygos
autorius.
Šiek tiek buvau girdėjęs apie X-ą, žinojau kai kuriuos jo gyvenimo vingius – skyrybos,
nuolatinis nepriteklius, pastangos kabintis už anoniminių alkoholikų bendrijos, pradėti dieną nuo
paprasčiausių įsipareigojimų. Gal todėl romanas ėmė skambėti truputį kitais akordais. Netgi ne pats
tekstas, o X-o gyvenimo potekstės.
Nubudęs nustebau, jog sapne skaityta knyga padarė man tokį pritrenkiantį įspūdį. Tarsi
išvydau netikėtą senos problemos briauną – nežinomo literato savotišką pranašumą prieš daugelį
pripažintų, plačiai žinomų rašytojų, prieš virtinę visokių premijų laureatų. Mat sapne skaičiau, keikiau
tekstą ir… pavydėjau X-ui. Pavydėjau jo mažumo, pilkumo. Netalentingumo. Amžinai eilinio literato
statuso. Būdamas toks, jis gali nustoti apsimetinėjęs. Premijų, vardo našta iš tiesų slegia.
Sukinėdamiesi tarp žmonių pripažintieji nuolat dėvi kaukę. Netgi tuomet, kai nuoširdžiai stengiasi būti
natūralūs. Tada kažkieno ranka ant jų veidų užtempia dar idiotiškesnę – nevaidinančiųjų kaukę. Likti
su pripažinimo nesudarkytais veido bruožais bemaž neįmanoma. Žmonės su įdagu, ir tiek.
Netgi skurdo pradedi bijoti kitaip nei visi. Bijai ne todėl, kad jis kėsinasi atimti ir duoną, ir
drabužį, ir stogą, – ne. Bijai todėl, kad jis žemina! Betgi tu paženklintas gabumų, sėkmės ženklu, taigi
– ką žmonės pagalvos… Skursti – neprestižiška. Gėda. Esi priverstas vaidinti laimės kūdikį, kuris
perprato gyvenimo paslaptis, todėl privalo mokėt būti buvimą, džiaugtis tuo, ką atsiųs lemtis. Dešimtys
tavo protingų, šiek tiek laisvamaniškų, šiek tiek mentoriškų interviu paverčia tave tariamos išminties
kulto įkaitu. Ši vaidyba, šis miklus vaizdo pakeitimas neva spindinčiu įvaizdžiu, ši antžmogio poza
atima iš tavęs elementariausią teisę klysti, nusišnekėti, viešai demonstruoti prastą nuotaiką, inkšti iš
nevilties, dalytis savo bėdomis ar nelaimėmis, taigi – atima iš tavęs tai, ką turi kiekvienas šlovės
dzinguliukais neapsikarstęs pilietis, nežymus literatas, netgi minėtas akivaizdžiai prasto romano
autorius…
Štai ko aš jam pavydėjau: teisės būti ne sėkmės apšviestuoju, bet silpnu ir ligotu vargeta.
Rašyti, kaip nori, kaip pavyksta. Ne vien gabiai, talentingai, galvojant apie kažkokią išliekamąją teksto
vertę. Be vidinio cenzoriaus – kad ir estetinio. Pavydėjau X-ui to incognito, kuris suteikia teisę padrikai
aprašinėti savo negalias, neviltį, banalias tieseles, priglausti jas prie savęs, savotiškai pamilti, sušildyti.
Aprašinėti bet kaip – trafaretiškai, sentimentaliai, nejaučiant paralyžiuojančios perfekcionizmo baimės.
O dangau, kokia jėga yra žmogaus mažumas! Proto nuošalė, negudrus suvokimas savęs kaip menko
socialinio šapelio – tarp milijardų lygiai tokių pat drožlikių, šiukšlikių, pelėsiukų, pjuvenėlių…
