Kas yra pyktis? Psichologų teigimu, šis stiprus nemalonus jausmas kyla, kai patiriame frustraciją,
negalime pasiekti norimo tikslo. Pyktis – tai natūrali emocija, kuri duoda mums ženklą, kad, norint
išspręsti kokią nors problemą, reikia kažką keisti, tarsi skatina veikti. Dažnai svarstoma, kas geriau –
išreikšti pyktį ar jį nuslopinti. Jeigu nuolat slopinsime pyktį, kada nors jis prasiverš nepageidaujama
forma, t. y. pykčio nulemtas elgesys gali būti destruktyvus. Psichologai įžvelgia keturis galimus
pykčio variantus: tikslingą konstruktyvų, tikslingą destruktyvų, spontanišką konstruktyvų bei
spontanišką destruktyvų pyktį.
II. Norėdami pažinti vaiko pyktį, pirmiausia turėtume gerai perprasti savo pykčio būseną. Galima
savęs paklausti, kada jaučiu pyktį. Kai įžeidžiami mano įsitikinimai, garbė, orumas, kai esu
negerbiamas, atstumtas, įžeistas, pažemintas, kai kas nors kėsinasi į mano autonomiją, kai
nepateisinami lūkesčiai, kai
kitas žmogus pyksta ant manęs. Į klausimą, kaip reaguoja mano organizmas, kai supykstu, galima
atsakyti taip: užplūsta karščio ar šalčio bangos, jaučiu, kaip viduje kažkas „verda”, veidą išmuša
raudonis. Dar svarbiau paklausti savęs, ką jaučiu – baimę, gėdą, kaltę, bejėgiškumą, gal todėl pyktis
man tampa kauke. Ir paskutinis svarbus klausimas, kurį turime sau pateikti, – kaip elgiuosi supykęs:
daužau daiktus, skaudinu kitus psichologiškai ar fiziškai, užsidarau ir tyliu, o gal atsiriboju nuo
situacijos. Taigi akivaizdu, kad mūsų pyktį sudaro trys komponentai: fiziologinis (kūno reakcija
supykus), kognityvusis (mintys) bei poelgiai ir veiksmai.
III. Pažinus savo pyktį ir išmokus jį valdyti, galima padėti įveikti pyktį kitam žmogui. Psichologai
teigia, kad pirmiausia reikia pažinti savo, paskui ir kito jausmus. Reikia į situaciją pažiūrėti kito
akimis, suvokti, ką kitas žmogus išgyvena. Į konkretų atvejį reikia bandyti pažvelgti įvairiai, rasti ką
nors juokinga. Būtina išklausyti kitą žmogų ir išgirsti jo jausmus, sujungti meilę ir pagarbą su
sąžiningu pykčio išreiškimu, t. y. parodyti, ypač vaikui, kad pykstame už tai, kad jis blogai pasielgė,
bet vis tiek jį mylime. Reikia padėti kitam stebėti jo kūno signalus, kylant pykčiui, bandyti
nuraminti. Kai pykstantis vaikas šaukia, keikiasi, mušasi, mėto daiktus, erzina kitus, ginčijasi,
meluoja, pažeidžia taisykles, netvarko savo daiktų – suaugusieji turėtų pasiūlyti savo pagalbą, gerbti
vaiko jausmus, nutraukti nepageidaujamą elgesį, girti už pastangas, išaiškinti, kam reikalingos
taisyklės, patraukti vaiko dėmesį, priimti atsiprašymą, išreikšti savo jausmus, įtraukti vaiką į
problemos sprendimą, skatinti bendradarbiavimą.
IV. <…> Bene svarbiausia mūsų atžalų pykčio priežastis – meilės stoka. Vaikai ir paaugliai jaučiasi
esą saugūs, kai yra mylimi tėvų, brolių, seserų, senelių, giminaičių, mokytojų arba tiesiog kitų
žmonių.
V. Norėdami pažinti kitą, pirmiausia turime pažinti save, norėdami mylėti kitus, turime pamilti
save.
Kas yra pyktis? (testas)
