Laimė – ne tik etikos samprata ar deivė mitologijoje, tai teigiama emocija ir beveik
kiekvieno žmogaus siekiamybė. Tik kaip sužinoti, kada jau pasiektas šis išsvajotas tikslas? Juk
kuo žmogus daugiau gauna, tuo daugiau jam reikia. Pasiekęs užsibrėžtus tikslus, jis vis tiek kels
juos tol, kol supras, kad vis dėlto yra nelaimingas, nes jam dar kažko trūksta. Ir trūksta ne
materialinių dalykų, o dvasinės pilnatvės. Argi šių dienų žmogui laimė siejasi vien su
materialiomis gerybėmis, ar visgi – tai subtilus reiškinys, kuriam pasiekti reikia gyvenimiškos
patirties? Tokie klausimai kyla nuo seniausių laikų, o tikslaus atsakymo į juos nėra.
Šių dienų visuomenėje daugėja manančių, jog samprata apie laimę kinta kartu su laiku. Argi
galėtų dievobaimingas Viduramžių žmogus suprasti išsilavinusį ir modernų šių laikų žmogų?
Vienas džiaugsis išgyvenęs marą ar Kryžiaus žygį, o kitas, paveiktas grožio industrijos, ieškos
būdų, kaip gyventi amžinai, ir tai jį džiugins. Pavyzdžiui, senovės Atėnų filosofas Epikūras
atsiribojo nuo visuomenės ir politinės veiklos tam, kad galėtų dėmesį skirti individo tobulėjimui
ir laimės paieškoms. Pasak jo, pirmiausia, ką turi padaryti laimės siekiantis žmogus, tai
išsivaduoti iš baimių. Amžiams bėgant mažai kas kinta: šių dienų žmonės turi tiek daug
kompleksų, kad sunkiai gali juos įveikti, tačiau pamiršę materialios gerovės siekimą ir savo
baimes, jie galėtų pajusti dvasinę pilnatvę ir , laikui bėgant, pakeisti požiūrį į laimę.
Savitą požiūrį į šį subjektyvų jausmą turi ir jaunuoliai. Dauguma jų, priešingai nei
vyresniųjų karta, linkę XXI a. vadinti aukso amžiumi. Tai ankstyvųjų graikų ir romėnų poetų
vartota sąvoka, reiškianti žmonių gyvenimą be nelaimių ir negandų. Tačiau ar dabartiniai
jaunuoliai žino, kad aukso amžius baigdavosi žmonių nuopuoliu? Naujosios technologijos,
mokslo pažanga, geras gyvenimas ir nekontroliuojamas elgesys – žodžiai, kuriuos dalis
jaunuolių prilygina laimei. Bet tikrai ne visada tokie malonumai suteikia dvasinę pilnatvę. Juk ir
žymusis širdžių daužytojas „Domino“ teatro spektaklyje „Kazanova“ pasakoja apie savo jausmų
dramas ir aiškina, kodėl po tiek metų nesijaučia laimingas. Jis yra tik senstelėjęs
bibliotekininkas, kuris prarado garsaus meilužio vardą, pinigus ir moteris – dalykus, kurie
kadaise jį darė laimingą. Senatvėje Kazanova supranta, kad laimė nėra malonumas ir užgaidų
tenkinimas, gyvenime reikia remtis protu ir prieš renkantis gerai apgalvoti, ko tikiesi.
Supratimas, kas yra tikroji laimė, reikalauja daug išminties, o to ir nesuvokia XXI a. jaunuoliai
laimės sampratą prilygindami užgaidų pildymui.
Kad ir kaip bebūtų, nei laiko kaita, nei amžius ar pinigai neturi tiek daug įtakos žmogaus
laimei, kiek jo paties požiūris. Žmonės dažnai bet kokia kaina ieško asmeninės laimės kartais
nesuprasdami, kad nereikia žvelgti toli ir turėti neįgyvendinamų idėjų, užtenka apsižvalgyti ir
laimę galima surasti tik pakeitus požiūrį į pasaulį. Tokios gyvenimo kelio paieškos
atskleidžiamos P. Henrik knygoje „Peras, laimės kūdikis“. Pagrindinis veikėjas, pastoriaus
sūnus, pasiryžta savo idėjomis užkariauti pasaulį, bet jo svajonės dūžta ir tik po daugelio metų
jis supranta, kad laimė yra santarvės ir pagalbos artimui atmaina, todėl galiausiai jis sugeba
pasijausti laimingas. XXI a. kai kurie žmonės jaučiasi nelaimingi vien dėl savo požiūrio į laimę,
juk norėdamas būti laimingas žmogus turi kitaip pažvelgti į pasaulį, atsiminti, jog privalo
galvoti ne tik apie save, bet ir apie aplinkinius. Žmogus turi elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad
su juo elgtųsi kiti.
Taigi, nors šių dienų visuomenėje laimės samprata skiriasi nuo senovės filosofų ar
visuomenės veikėjų, tai nereiškia, kad XXI a. materialinė gerovė yra labiau vertinama už
dvasinę. Svarbiausia yra gyvenime suprasti, ko sieki, nesvarbu kokiais laikais gyveni. Kaip teigė
Aristotelis, tik gyvenimo išmintis padės sukurti savąją laimę.
Ar laimingas XXI a. žmogus?
