Kolegė Elžbieta Banytė dalijasi gerąja patirtimi.
Apibūdinkite teksto tematiką, pagrįskite arba paneikite tekste keliamų problemų aktualumą. Išsakykite savo požiūrį į keliamas problemas, pagrįskite, kodėl taip manote.
Kalbėdami mintis dėstykite nuosekliai ir aiškiai, kalbėkite taisyklingai, laikykitės kalbėjimo etikos reikalavimų.
Jūsų kalbėjimui skirtos 5 min. Likusiu laiku (5 min.) apie šį tekstą ir jame keliamas problemas diskutuokite su egzaminuotoju.
Leonidas Donskis. Bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė
– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti Sigmundo Freudo ir Viktoro E. Franklio citatomis. S. Freudas sako, kad, jei žmogus ieško gyvenimo prasmės, jis serga. V. E. Franklis sako, kad, jei žmogus neieško gyvenimo prasmės, jis tuoj sirgs. Žiūrint į šiandieną, į postmodernizmo kultūrą, susidaro toks įspūdis, kad žmogus, modernizmo laikais tik pradėjęs klausti, kokia gyvenimo prasmė, postmodernistinėje kultūroje po mažu nustoja to klausti.
– Jis nustoja klausti todėl, kad komunikacijos perviršis ir informacijos perteklius sukūrė iliuziją, kad prasmė kažkokiu būdu bus atskleista, kad nereikia ypatingo individualaus žmogaus darbo – nei intelektualinio, nei etinio, – kad būtų galima pradėti prasmės ieškojimus.
O kita iliuzija – kad dėl gyvenimo prasmės galima kažkaip tartis ir priimti neva liberalų konsensusą, kuris reikštų, jog, jei mums visiems iš esmės gerai, tai gal tai ir yra prasmė? Ji yra kolektyvinė arba gal net anoniminė… Kitaip tariant, niekas nesiima uždavinio savo gyvenimu išmėginti dalykų tikrumą, jų autentiškumą. Aš manau, kad tai yra simptomas, jog žmogus nėra paliekamas sau pačiam. Mes esame įtraukiami į hiperkomunikaciją, į socialinius tinklus, į internetą. Tai savotiškai išeikvoja, ištuština žmogų, dažniausiai jam to nė nesuvokus.
Ir kitas labai realus pavojus – iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino. Arba kitas pavojus – kad viską lemia tam tikri komunikaciniai žaidimai ir susitarimai: pasikalbėkite su „Facebook`o“ draugais, galbūt suprasite, kad reikia susitarti, pasiekti konsensusą. Kitaip tariant, yra pabėgimo nuo savęs formos ir jos darosi vis naujesnės.
Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame bėgama nuo tikrovės per hiperbendravimą, hiperkomunikaciją, per virtualią tikrovę. O jei bėgi nuo pasaulio, jei nori nuo jo pabėgti ir pabėgi, tai natūralu, kad prasmė net ir neiškyla. Tu nepatiri išgyvenimų, kurie tave sugrąžintų prie tavęs paties. Tu savimi nepatikrini tam tikrų įvykių, pasirinkimų.
Mes gyvename savotiškomis globalinėmis nuogirdomis, globalinėmis sensacijomis, kada labai greitai atkeliauja informacija, o mes palaukiame, kol bus sudėti akcentai. Tai ir yra tas komunikacijos ir informacijos perviršis, kurį aš ir laikau keliu į naują, globalinį žmonijos kvailinimo mechanizmą: ir kvailinimąsi, ir kvailinimą.
Mano atsakymas būtų, kad, deja, vienas iš sunkiausiai pasiekiamų dalykų pasaulyje lieka žmogaus akistata su pačiu savimi, autentiškos būsenos – niekas jų nebenori, visi nuo jų bėga. Ir antras dalykas – gyvenimo pagreitėjimas, kuris ir nebeleidžia sustabdyti akimirkų, nei mąstymo, nei etinės refleksijos, nei, pagaliau, kažkokio psichologinio žvilgsnio į save, būtinybės susivokti, kad aš keičiuosi, ir keičiasi mano santykis su kitais.
Aš bijau, kad tas pagreitėjęs gyvenimas yra pavertęs žmogų įkaitu naujų aplinkybių, kuriose, atrodo, yra svarbu nubėgti tą atkarpą – šiandien nuo A iki B, rytoj – nuo B iki C. Bet juk pirma reikia suvokti, ką mes darėme, ar mes apskritai bėgome, ar stovėjome vietoje. Šitas momentas dingsta iš mūsų gyvenimo.
Kitaip tariant, atsirado intensyvumas be turinio – baisi akseleracija, baisus gyvenimo pagreitėjimas. Dabar didžiausia prabanga, kurios gali palinkėti vienas mąstantis žmogus kitam, tai palinkėti sulėtėjimo: sulėtinto gyvenimo, sulėtinto skaitymo, sulėtintų išgyvenimų, sulėtinto bendravimo su draugais.
Tai beveik faustiškas klausimas. Ką siūlo Mefistofelis Faustui? Nesibaigiančią kaitą. Aš bijau, kad Mefistofelio svajonė yra įgyvendinta: mes turime tokią kaitą, kokios sustabdyti nebėra jokių šansų. Ir klausimas, kada žmogus nuspręs sustoti, supratęs, kad prasmė slypi sustojime, akimirkų sulaikyme, o ne kaitoje.
Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
