Apie ką svajoja ir su kokiais sunkumais susiduria jaunas žmogus?
(Maironis, V. Mykolaitis-Putinas, M. Katiliškis)
Jaunystė neretai vadinama žavingiausiu, laimingiausiu, nuostabiausiu žmogaus gyvenimo etapu: vaikai ir paaugliai nekantraudami jos laukia, vidutinio bei garbaus amžiaus žmonės nostalgiškai dūsaudami jos ilgisi. Tačiau jauno žmogaus gyvenimas nėra vien tik rožėmis klotas. Dažniausiai jis lydimas dvejonių, nerimo, svajų apie laimingą gyvenimą: draugystę, laisvę, meilę… ir baimės, kad svajonėms nebus lemta išsipildyti. Laikas, kuriuo turėtume labiausiai džiaugtis, neretai tampa tikru dvasios išbandymu. Kodėl? Su kokiomis svajonėmis bei sunkumais susiduria jaunas žmogus?
Daugelis jaunuolių į savo svajonių sąrašą visų pirma įtrauktų draugystę. Nė vienas žmogus nenori jaustis vienišas, visi trokštame būti suprasti, įvertinti, jausti pritarimą bei paramą. Deja, būtent jaunystėje neretai tenka susidurti su vienatve. Besiformuojantis, giliai mąstantis, save atrasti bandantis asmuo net didžiulėje kompanijoje gali jaustis vienas kaip pirštas. Nuolat abejojanti, tiesos ir laimės ieškanti dažnai liūdesio kamuojama jauna asmenybė svajoja rasti artimą sielą, kuri ją suprastų, užjaustų, būtų ramstis kopiant į gyvenimo kalną. Panašius tikro draugo ieškojimus savo eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ aprašo XIX a. lietuvių romantikas, mūsų tautos dainius Maironis:
Trokštu draugo arčiau:
Juo tikėti galiu,
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus:
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
Eilėraščio lyrinis subjektas ieško artimos sielos, tačiau, regis, niekaip jos neranda ir dėl to kankinasi. Akivaizdu, kad ši svajonė, draugystės troškimas, jam – ne laimė, o našta. Taigi, jaunas žmogus dažnai svajoja apie tikrą draugystę, tačiau jos paieškos gali tapti nepakeliamu sunkumu.
Jaunas žmogus svajoja ne tik apie ryšį su artima siela, bet ir apie laisvę. Suvaržytas, į Prokrusto lovą įspraustas jaunuolis kenčia − jaunam žmogui laisvė būtina, kad jis galėtų kurti, augti, dvasiškai vystytis bei tobulėti, tapti doru, garbingu bei išsilavinusiu žmogumi. Tačiau karų ir kitų negandų nuolat draskomame pasaulyje laisvė ne visuomet ranka pasiekiama. Dėl to, kas mums atrodo įgimta bei savaime suprantama, daugeliui ankstesnių kartų jaunuolių teko nemažai pakovoti. Laisvės troškimą galime nesunkiai įžvelgti absurdiškai žuvusio jauno XX a. žemininkų kartos lietuvių poeto Vytauto Mačernio kūryboje. Jaunas rašytojas, patyręs Antrojo pasaulinio karo siaubą, yra teigęs, jog laisvė yra būtina, kad galėtume „pilnai gyventi ir pasireikšti“. Eilėraštyje „Paukščiai“ Mačernis rašo:
Turiu aš paukščių didelius pulkus:
didžiausių grifų, sakalų, erelių.
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
dangaus erdvėn laisvi jie kelias.
Manau, kad šiose eilutėse atsispindi lyrinio subjekto laisvės geismas, panašiai kaip Maironio kūryboje − draugystės troškimas. Paukščiai simbolizuoja laisvę, lyrinis „aš“ svajoja kartu su jais pakilti į dangų ir niekieno nevaržomas skrosti jo erdvę. Deja, karo, okupacijos metais tai neįmanoma, o jaunam žmogui būti suvaržytam − nepakeliama. Taigi, įgimtas laisvės troškimas jaunam žmogui gali tapti sunkumu, tikru dvasios stiprybės išbandymu.
Dar viena turbūt kiekvieno jauno žmogaus svajonė − meilė. Žmogui būdinga siekti šilumos, artumo, tiek fizinio, tiek dvasinio, o jauno, gyvenimo skonį pajausti trokštančio, laimės ieškančio, savimi ne visada pasitikinčio žmogaus širdžiai jis tiesiog būtinas. Tačiau kartais aplinkybės susiklosto taip, kad jaunatviškas susižavėjimas neperauga į meilę arba ta meilė būna nelaiminga. Manau, kad tokį likimą galima vadinti tragišku − juk meilė yra bene didžiausias gyvenimo džiaugsmas, jos akivaizdoje visi vargai tampa menki, nereikšmingi. Įsimylėjusiam žmogui pasaulis regisi šviesus ir mielas… Mano nuomone, visi esame verti pajausti tikros meilės saldumą. Deja, realybė kiek kitokia. Puikus sudėtingos dviejų jaunuolių meilės pavyzdys – žymaus lietuvių rašytojo, simbolisto Vinco Mykolaičio-Putino psichologinio romano „Altorių šešėly“ pagrindinių veikėjų Liucijos ir Liudo Vasario santykiai. Jaunuoliai myli vienas kitą, tačiau būti kartu jiems nelemta − Liudas mokosi kunigų seminarijoje. Dviejų jaunų žmonių meilė neaprašoma kaip aistringa ar beprotiška, greičiau ji švelni ir subtili, netiesmukiška: Liucė meiliai vadina Liudą Pavasarėliu, atsilankydama atveža jam gražiausių geltonų gėlyčių, Liudas išvydęs Liucę rausta. Graži abipusė simpatija trunka ne vienerius metus, vienas kitam puoselėjami šilti jausmai jaunuolių širdyse neišblėsta net Liucijai ištekėjus. Galų gale Liudas Vasaris, suvokęs, kad kunigo kelias − ne jam (Vasaris jaučia poeto pašaukimą), ryžtasi mesti kunigystę. Galima būtų spėlioti, prognozuoti, kad jiedu su Liuce bus kartu ir gražiai gyvens, tačiau jų romanui laimingai baigtis nelemta − Liudas gauna mylimosios atsisveikinimo laišką, sužino apie jos savižudybę. Putinas, kitaip negu Mačernis ar Maironis, skambiai ir atvirai nevaizduoja jaunatviško svajonių polėkio, vilčių, didelių troškimų, tačiau akivaizdu, kad Liucijos mirtis Liudą Vasarį sukrečia. Taigi, meilė − dar viena jauno žmogaus svajonė, neretai tampanti didžiausiu jo gyvenimo sunkumu.
Apibendrindama noriu pasakyti, jog, mano nuomone, dažniausiai jauno žmogaus širdyje slypinčios svajonės yra draugystė, laisvė ir meilė. Jaunuoliai trokšta nevaržomi tobulėti ir augti, geidžia būti suprasti ir mylimi. Džiugu, kai viskas klojasi puikiai, jaunas žmogus turi viską, apie ką galėtų pasvajoti, o jo širdyje vyrauja ramybė ir pilnatvė. Tačiau svajonės neretai nėra lengvai pasiekiamos, dėl jų tenka pakovoti. 0 šią kovą laimėti lemta ne kiekvienam, todėl kartais jauno žmogaus svajonių − draugystės, laisvės bei meilės − siekimas tampa didžiausiu sunkumu.
