Kaip išsaugoti tautinę tapatybę? (M. Daukša, K. Donelaitis, Just. Marcinkevičius)
Rašinio įžanga ir šeši dėstymo pastraipos pavyzdžiai
Tautinės tapatybės išsaugojimo problema buvo ir vis dar yra aktuali daugeliui žmonių. Neretai mums, lietuviams, kyla klausimas, ko reikia, kad galėtume vadintis tikrais lietuviais. Gal tautą, kaip rašė M. Daukša, jungia bendra žemė, gal papročiai, o gal kalba? Gal ypatingas, sakralizuotas gamtos pojūtis? Gal daugelį atvykėlių stebinantis lietuvių darbštumas? Įdomu tai, kad, atsigręžę į praeitį, matome, jog buvo epochų, kai lietuviu buvo laikomas žmogus, gyvenęs Lietuvos teritorijoje, nors lietuviškai nekalbėjo, bet daug nuveikė mūsų šalies labui. Dėl susiklosčiusių istorinių ir ekonominių aplinkybių šiandien daug lietuvių gyvena svetur, tai ar jie jau ne lietuviai? Taigi ir šiandien keliame klausimus, kokį žmogų galime vadinti lietuviu, kokie yra tautinės tapatybės požymiai, ką turime daryti, kad mes, kaip tauta, ne tik gyvuotume, bet ir tobulėtume.
1 pavyzdys
Lietuvių tauta išliks tik tada, jei rūpinsis savo kalba ir ją puoselės, nes ji yra tautinio išskirtinumo pagrindas. Gimtoji kalba leidžia kuriančiam žmogui atskleisti savo talentą, bendrauti su žmonėmis, dalintis patirtimi. Ne vienas rašytojas yra akcentavęs, kad jam kurti geriausiai sekasi gimtąja kalba. Būtent apsisprendimas kurti lietuviškai įrašė ir K. Donelaitį amžiams į tautos sąmonę. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į rašytojo biografiją. Kristijonas Donelaitis pajuto, ką reiškia gyventi mažoje valstybėje, nes savo pirmąjį lietuvišką grožinį kūrinį jis parašė Rytų Prūsijoje ypač nepalankiomis sąlygomis: Prūsijos kunigaikštis smerkė viską, kas buvo susiję su kultūra, su lietuvybės puoselėjimu, taip pat ten buvo juntamas vokiečių kultūros kultas bei nepagarba lietuviams. Nepaisydamas nesutarimų su vietos valdžia, Kristijonas Donelaitis rašė lietuviškai, nes jautė pareigą nušviesti būrus ir mokyti juos išsaugoti savo tautinę tapatybę. Dėl šio savo poelgio jis įsirašė į amžinybės kontekstą. Donelaitis suprato, kad bus būrų gerbiamas ir galės labiau priartėti prie jų tik tuo atveju, jei sakys pamokslus lietuviškai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad Kristijonas Donelaitis atsakingai žvelgė į rašymą lietuviu kalba. Ne veltui epinė poema „Metai“ – pats geriausias visų laikų lietuvių kalba parašytas kūrinys, patekęs į Europos šedevrų knygą. Donelaitis buvo puikiai pasirengęs literatūriniam darbui: jis lankė neprivalomą lietuvių kalbos seminarą Karaliaučiaus universitete, tai jam leido parašyti poemą lietuviškai, bei originalo kalba skaitė antikinę literatūrą, išmoko eiliuoti hegzametru, kuriuo rašė „Metus“. Jis siekė, kad lietuvių kalba sukurti tekstai skambėtų kaip iškiliausi antikos kūriniai, todėl Kristijoną Donelaitį galime vadinti tikru lietuvių kalbos riteriu. Taip pat įdomu yra tai, kad poemoje „Metai“ atsiskleidžia kalbos svarba ir galia žmonių tarpusavio santykiais, pabrėžiama, kad gimtosios kalbos gerbimas gali suvienyti skirtingus žmonių socialinius sluoksnius, padėti suprasti ir gerbti vieniems kitus. Kristijonas Donelaitis pabrėžia ypatingus buvusio pono santykius su būrais, padėjusius pagerinti baudžiauninkų darbo kokybę. Juk paprastai būrai į darbus slinkdavo nenoriai ir tingiai, tačiau mėšlavežio scenoje baudžiauninkai entuziastingai imasi darbo. Tokį būrų požiūrio į darbą skirtumą lėmė darbdavio ir dirbančių santykiai. Miręs ponas gerbė būrų tautinę tapatybę, tai lėmė jo kalba. Jis kreipėsi į būrus mandagiai, nesikeikė, gyrė lietuvius jų gimtąja kalba, taip vokietis ponas įgijo būrų pagarbą ir netiesiogiai padėjo suvokti gimtosios kalbos svarbą žmogaus dvasinei būsenai. Taigi, tik suvokiantis kalbos vertę kaip moralinių vertybių pamatą, besistengiantis puoselėti ir ginti savo gimtąją kalbą žmogus yra atradęs savo tautinį išskirtinumą ir gali vadintis lietuviu.
2 pavyzdys
Lietuvių tautos pagrindas – gimtoji kalba. Puoselėdami šį mūsų kultūros ypatumą tampame ne tik vieningesni, bet ir geriau matomi visame pasaulyje. Svarbu pastebėti, jog talentingiausi Lietuvos rašytojai, tik kurdami gimtąja kalba, parašė kūrinius, kuriais didžiuojamės ir šiomis dienomis. Vienas jų − tai K. Donelaičio epinė poema „Metai“. Šis kūrinys – geriausias autoriaus darbas. Nuostabu tai, kad K. Donelaitis, norėdamas parodyti lietuviškai parašytų tekstų skambesį, rinkosi hegzametrą – antikinę eilėdarą, ja buvo sukurti tokie kūriniai kaip Homero „Iliada“ ir „Odisėja“. K. Donelaitis, turėdamas puikias galimybes parašyti kūrinius kita kalba ir taip išgarsėti, to nepadarė, priešingai, pasirinko garbingą kelią – dalintis savo talentu su pažemintaisiais ir tuo metu likti neįvertintas. Šiandien iš jo kūrinio semiamasi ne tik žinių apie Rytų Prūsijos lietuvių gyvenseną, bet ir patriotiškumo. Taigi, galime teigti, kad nepaprastai didelė meilė gimtajai kalbai subrandina talentingiausius Lietuvos rašytojus, kurių dėka čia gyvenantys žmonės dar labiau pamilsta savo šalį.
3 pavyzdys
Tauta gali išlikti tik tokiu atveju, jeigu brangina ir puoselėja savo gimtąją kalbą. Ne paslaptis, jog visi didieji kūrėjai savo talentą geriausiai atskleidžia rašydami brangiausia – gimtąja – kalba. Šį teiginį patvirtina lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio biografijos faktai. Nuostabu yra tai, jog šis rašytojas savo geriausią kūrinį – „Metus“ – parašė lietuviškai. Nors Donelaitis, kaip apsišvietęs žmogus, mokėjo daug kalbų, jis pasirinko gimtosios kalbos puoselėtojo kelią. Atsisakęs rašyti vokiškai ir išgarsėti, jis epinę poemą, kuri tapo vienintele lietuviška knyga, įtraukta į UNESCO saugomą paveldą, parašo lietuvių kalba, kuri tuomet buvo laikoma prasčiokiška. Šis faktas rodo aiškią Donelaičio poziciją būti savo tautos riteriu. Įdomu ir tai, jog šis rašytojas, norėdamas pabrėžti gimtosios kalbos reikšmę bei išaukštinti ją, „Metus“ rašė hegzametru. Antikinė eilėdara suteikia poemai prakilnumo, todėl šis lietuviškas tekstas prilygsta iškiliausiems Europos kūriniams. Donelaičio biografijos faktai mums, skaitytojams, įrodo, jog tik tie autoriai, kurie rašo gimtąja kalba, gali atskleisti savo įgimtus gebėjimus. Taigi galime drąsiai teigti, jog gimtosios kalbos puoselėjimas yra tautos išlikimo pamatas.
4 pavyzdys
Žmogaus tapatybė siejama su pareiga atstovauti tautai, dėl to labai svarbus doras elgesys, saiko turėjimas ir harmoningi žmonių tarpusavio santykiai. Labai svarbu mokėti džiaugtis tuo, ką žmogus turi, be to, buvimas kukliam ir gyvenimas santarvėje su savimi bei aplinkiniais daro lietuvį patrauklų ir suteikia garbės visai tautai. XVIII amžiaus rašytojas Kristijonas Donelaitis epinėje poemoje „Metai“ pateikia moralaus elgesio pavyzdį. Kadangi rašytojas rėmėsi Švietimo epochos idėjomis, tai jis tokio elgesio pavyzdžių ieškojo gamtoje. Donelaitis akcentuoja, kad gamta yra tobula, o žmogus, deja, netobulas, todėl jis privalo atidžiai stebėti gamtą ir iš jos mokytis tinkamos laikysenos gyvenime. Epinėje poemoje jis aprašo pavasarį grįžusius gandrą su gandriene. Šie vaizduojami laimingi, nors rado savo namus, lizdą, išdarkytus. Jie iš karto puola viską taisyti 45 ir neverkšlena, o padirbėję „sužvejoja“ sau valgį – saikingai „paragauna“ rupūžių ir varlių bei iš visos širdies dėkoja Dievui netgi už menką maistą. Taip pat poemoje perteikiami šilti ir draugiški gandrų tarpusavio santykiai, vaizduojamas tobulos šeimos pavyzdys. Gandrai moka kartu pakelti gyvenimo išbandymus, nedejuoja, priešingai, sutartinai dirba, moka gražiai pasiskirstyti darbus. Gandras vaizduojamas kaip tikro ir padoraus vyro pavyzdys, kuris parneša namo šakelių, o gandrienė yra tarsi tobula moteris – ji tvarko namus, suka lizdą ir sukuria namų jaukumą. Taigi doras lietuvis turi būti dėkingas gamtai ir Dievui už suteiktą galimybę gyventi, jis privalo saikingai naudotis gamtos ir Dievo teikiamomis dovanomis ir mokėti džiaugtis gyvenimu.
5 pavyzdys
Doras lietuvis – tai žmogus, kuris gerbia ir vertina darbą. Juk darbštumas yra bene svarbiausia dorybė, jungianti asmenybę ne tik su gamta, bet ir su visuomene. Reikia atkreipti dėmesį, jog ypatingas dėmesys darbui skiriamas XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio epinėje poemoje „Metai“. Kūrinyje neigiamai kalbama apie būrus, vengiančius darbo, kuris suvokiamas kaip esminis pasaulio dėsnis. Kristijonas Donelaitis akcentuoja tai, jog Slunkius savo apsileidimu daro gėdą ne tik sau, bet ir visiems lietuviams. Pabrėžiama, jog žmogus, kuris nedirba, tampa menku „šūdvabaliu“. Kita vertus, Kristijonas Donelaitis dinamiškai piešia mėšlavežio epizodą, grožisi būrų entuziazmu: „tik bėga, tik bėga.“ Jis įrodo, jog darbo sėkmę ir kokybę lemia darbdavio santykiai su būrais. Tai atsiskleidžia, kai žmonės išreikšdami pagarbą mirusiam ponui purviną ir nemalonų darbą atlieka sąžiningai ir atsakingai. Taigi, darbas yra žmogaus dorybę lemiantis veiksnys.
6 pavyzdys
Būti lietuviu – tai puoselėti papročius bei tradicijas. Šie aspektai bene svarbiausi siekiant suvienyti tautą. Svarbu pasakyti, kad apie tai, kaip yra reikšminga suvokti lietuviškų papročių svarbą, yra kalbama Justino Marcinkevičiaus dramoje ,,Mažvydas“. Vienoje scenoje vaizduojama, kaip Mažvydas su špitolninkais sodina iš Lietuvos Nemuno atplukdytą ąžuoliuką. Ši ritualinė scena sujungia senovės lietuvių pagoniškus ir katalikiškus papročius. Ąžuolas, kaip medis, nuo senų senovės lietuviui yra labai svarbus – tai stiprybės simbolis, o šiame tekste taip pat įprasmina ryšį su Lietuva. Todėl nenuostabu, jog Mažvydui labai rūpi, kad šis prigytų. Ąžuoliuko sodinimo scenoje atsispindi pagoniški papročiai, kadangi yra pasitelkiami burtažodžiai: ,,Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“, taip pat sodinimo sambrūzdį vainikuoja sodri pagoniška vyrų daina ,,Ąžuolėlio trys šakelės‘‘ ir kartu šokamas ritualinis šokis. Ne mažiau lietuviams svarbūs katalikiški papročiai atsiskleidžia, kai Mažvydas taure vyno pašlaksto medį, kad šis gerai prigytų, bei kartu su špitolninkais pasidalina rieke duonos, kuri yra žmonių bendrumo ir tarpusavio supratimo simbolis. Taigi, galime teigti, kad per papročius ir tradicijas yra puoselėjama tautinė tapatybė.
