Kitoje gatvės pusėje stovinčio namo lange Prahoje mergina žaidė su kanarėle – paukštis šokinėjo nuo jos galvos ant peties, nusileisdavo ant rankos. Šis vaizdas taip užbūrė kaimynystėje gyvenusį daktarą Joną BASANAVIČIŲ (1851–1927), kad susižinojo, kas ji, pasekė išėjusią pasivaikščioti ir užkalbino. „Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš ją labai pamilau“, – prisiminė savo autobiografijoje.
„Šiandien ir vakar mačiau jį tik pro langą: jis žaidė su kanarėle, o aš tam mažam kvailam paukšteliui pavyduliavau. Gal jis mielesnis jam nei aš?“ – įsimylėjusi savo dienoraštyje dūsavo toji daili mergina – Prahos vokietė Gabriela Eleonora Mohl (1861–1889), kuri nepraėjus nė pusmečiui tapo ponia Basanavičiene.
Nuo žvilgsnių pro langą prasidėjusi meilės istorija buvo žaibiška – vos po poros mėnesių pasivaikščiojimų ir Prahos parke nuvogtų bučinių jie išsiskyrė, kad dar po kelių mėnesių susitikę Vienoje savo jausmus įtvirtintų santuoka ir drauge išvažiuotų į Bulgarijos provinciją. Likimas jų nelepino: Eleonoros organizmą lėtai ėdė džiova, kurios negailestingą eigą tik spartino Jono ligos ir sunkių sveikatos sutrikimų palikęs pasikėsinimas į gyvybę. Penkerių metų santuokos sukakties jiems nebuvo lemta paminėti – jauną moterį pakirto liga.
Po Ellės (taip Jonas Basanavičius vadino savo žmoną) mirties Hanušas (o taip meiliai kreipėsi ji) daugiau nevedė, visas savo jėgas skyrė visuomeninei veiklai Lietuvos labui. Net ir po daugelio metų bet kokį asmeninį klausimą nuleisdavęs negirdomis, o jei ir prabildavęs, tai tik su ašaromis akyse. Prieš mirtį perdavė vieno pažįstamo žmonai saugoti aukso siūlais išsiuvinėtą medžiagą šliurėms, matyt, vestuvinę dovaną, kurią visą gyvenimą laikė kaip relikviją.
Skaitykite daugiau:
Jaudinanti Jono Basanavičiaus ir Gabrielos Eleonoros Mohl meilės istorija
