Tam, kad užklasinio skaitymo aptarimas būtų prasmingesnis, vizualesnis ir įdomesnis, siūlau susipažinti su knygų dėžute!
Kaip veikia?
Praėjusį trimestrą uždaviau vaikams pasirinkti vieną knygą (kurią perskaitė per tris mėnesius) ir pagal jos siužetą, simboliką, pagrindinių veikėjų išgyvenimus sukurti knygos dėžutę. Tai tarsi visa knyga, vizualizuota ir sutalpinta į dėžę. Kuriant dėžutę, buvo leidžiama naudotis visomis technikomis – karpiniais, klijavimais, piešimu, lankstymu, modeliavimu ir t.t.
Apžiūrėjome beveik šimtą skirtingų knygų dėžučių. Mokiniai refleksijose rašė, kad toks savarankiško skaitymo pristatymas pagyvina monologą ir leidžia klausytojui susidomėti perskaityta knyga.
Kolega Igoris.
Kol mokyklos nebuvo išdraskytos, darydavom su penktokais. Gimnazistams nebetinka…
Ačiū už šią idėją. Pati esu siūliusi mokiniams kiek kitokią – perskaityti vieną mano pačios nurodytą knygą ir parengti dėžutę kaip knygą sukuriant bei iliustruojant viršelį. Į vidų mokiniai sudeda lapelius su įvardyta pagrindine mintimi (jei vyresni mokiniai – ir problema), 1-2 veikėjų charakteristikomis, išrašytomis patikusiomis mintimis ir 4-5 daiktus (ar juos vaizduojančius piešinius, nuotraukas), vienaip ar kitaip susijusius su kūriniu. Tada burtų keliu vienas mokinys atveria draugo parengtą dėžutę, argumentuotai aptaria tai, kas užrašyta lapeliuose (jei mano, kad yra klaidų, jas taiso). Labiausiai mokiniai laukia paaiškinimų, kaip dėžutėje esantys daiktai susiję su nagrinėjamu kūriniu.
Žinoma, išlieka tikimybė, kad mokiniai pasirinks tiesiogiai su kūriniu susijusius dalykus (pavyzdžiui, liepos lapą analizuojant „Skerdžių”), tačiau dažniausiai jie ieško netiesioginių sąsajų su daiktu dėžutėje. Taip mokiniai mokosi ne perbėgti, o atidžiai skaityti kūrinį.
Įdomu.
Labai graži idėja. Ačiū, Igori, kad daliniesi 😉