Viename iš Naujojo Testamentų tekstų, vadinamo Laišku žydams, rašoma: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra įvykis, kuriuo viliamės, tačiau jis yra ir nematoma tikrovė.
Tikintys Turinio drobulės tikrumu primygtinai pabrėžia, jog Drobulė yra šios vilties esmė ir įrodymas įvykio, kurio niekas nematė. Jie tiki, kad šis daiktas yra Jėzaus Kristaus įkapės. Drobulė buvo gerbiama ištisus amžius, o kai 17 amžiuje pateko į Turiną, tapo žymiausiu jos katedros lobiu. Pažvelgti į Drobulę atvykdavo popiežiai; Benediktas XVI, 2010-aisiais apsilankęs Turine, sakė, kad „Kristaus kentėjimuose tarsi veidrodyje regime savo kentėjimus“.
Skeptikai su panieka žiūri į visą šią istoriją. Remdamiesi 1987-aisiais atliktu anglies (Carbon-14) tyrimu, sako: „Ji siekia tik viduramžius. Mokslas tarė savo žodį. Viskas aišku.“
Tačiau Drobulės gerbėjai nenusileidžia, ir taip metai iš metų, vystantis technologijoms, kaupiasi vis daugiau įrodymų, kurie kiekvieną besidomintįjį tyrimais skatina skeptiškai vertinti skeptikus. Vienas naujausių teiginių – kad Drobulėje įsigėręs kraujas yra kankinto žmogaus – vėl atvėrė debatus.
Gražiai ironiška tai, kad būtent mūsų skeptiška ir mokslą garbinanti visuomenė prisidėjo prie visų šių naujų įrodymų atsiradimo. Drobulės santykiai su moderniomis technologijomis prasidėjo dar 1898-aisiais, kai Secondo Pia padarė pirmąją jos fotografiją. Išryškinęs negatyvą, jis pamatė, kad jame – žmogaus veido pozityvas. Fotografas padarė išvadą, kad pats atvaizdas iš esmės yra fotografinis negatyvas. Tad iškart kyla klausimas, jei Drobulė yra viduramžiais padarytas kūrinys, kaip jiems tai pavyko?
Profesorius Nicholas Allenas iš Pietų Afrikos pasiūlė mintį, kad viduramžiais egzistavo medžiagos ir žinios, kaip sukurti „fotografiją“. Jis pamėgino sukurti analogišką atvaizdą ant lininio audinio, pasitelkdamas teorinį procesą. Tačiau atvaizdų ekspertas Barrie Schwortzas, beje, nekrikščionis, sukritikavo Alleno darbą, kuris pasižymi tik keletu Drobulės savybių.
Hipotezės atmušinėjamos vienų ir kitų – tarsi teniso kamuoliukas. Vienas mokslininkas pasiūlo mintį, kaip paslaptingoji Drobulė galėjo būti sukurta vien tam, kad kitas tyrėjas įrodytų, jog tai neįmanoma.
1987-aisiais buvo atliktas Anglies-14 datos nustatymo tyrimas, kuris parodė, jog Drobulė siekia 13 amžių. Kaip ir buvo galima tikėtis, rezultatai sulaukė smarkios kritikos dėl kelių priežasčių. Pastaruoju metu kritikai argumentuoja, kad 1987-ųjų tyrimui buvo paimti Drobulės pakraščių audinio skiautiniai, kurie buvo meistriškai suadyti viduramžiais. Todėl anglies tyrimas (kaip teigiama) ir nėra tikslus.
Visiškai kitokį datos nustatymo testą atliko Giulio Fanti Paduvos universitete 2013-aisiais. Ši technologija naudoja infraraudonuosius spindulius ir spektroskopiją, siekiant išmatuoti radiacijos intensyvumą pagal bangų ilgį – tuo remiantis galima apskaičiuoti datą. Remiantis Fanti metodu, teigiama, kad Drobulės data yra laikotarpis tarp 300 pr. Kristų – 400 po Kristaus. Žinoma, netrūksta kritikų, teigiančių, kad Fanti metodas yra nepatikimas.
Šiuo metu turime daugybę patikimų žinių apie Drobulę, tačiau labai daug žmonių atmeta Drobulės autentiškumo galimybę, remdamiesi vien senuoju anglies tyrimu.
Tačiau geras detektyvas juk neapsiriboja vienu įrodymu. Jis renka ir vertina visus faktus. Štai įrodyti faktai, kuriuos aš laikau įtikinančiais.
1. Atvaizdas. Tai jokia dėmė, ir jis nėra nupieštas ant Drobulės. Jis nėra išdegintas įprastu aukštos temperatūros taikymo metodu. Jis yra įspaustas ant audinio pasitelkiant technologiją, kurios dar negalime paaiškinti. Nei mokslininkai, nei istorikai negali atkartoti atvaizdo, pasitelkdami viduramžiais žinotas technologijas, jie nesugeba jo atkartoti ir su šiuolaikinėmis technologijomis.
Italų mokslininkas Paolo DiLazzaro penkerius metus mėgino atkartoti atvaizdą ir padarė išvadą, kad jis išgautas ultravioletine šviesa, tačiau atvaizdui sukurti reikalinga ultravioletinė šviesa „stipriai viršija maksimalią galią, kurią skleidžia bet kuris šiandien prieinamas ultravioletinės šviesos šaltinis“. Tokiam sprogimui reikalingas laikas „būtų trumpesnis nei 1/40 sekundės, o ultravioletinės šviesos intensyvumas turėtų prilygti maždaug keletui milijardų vatų.”
2. Atvaizdo 3D savybės. Drobulėje įsispaudęs vyro atvaizdas gali būti nuskaitomas 3D Vaizdo technologijomis. Su paveikslais tokie testai neįmanomi.
3. Nukryžiavimo akivaizdumas. Nukryžiuoto žmogaus žaizdos puikiai atitinka ne tik romėniško nukryžiavimo, bet ir konkretaus Jėzaus nukryžiavimo detales: nuplakimas, erškėčių vainikas, nesulaužyti kaulai ir žaizda šone. Be to, viduramžių paveiksluose dažniausiai vaizduojami vinių dūriai Jėzaus delnuose, tuo tarpu Drobulė liudija apie vinių dūrius riešuose, kas būtų anatomiškai teisinga. Delnų raumenys nebūtų atlaikę vyro kūno svorio.
4. Geografija. Ant Drobulės randamos žiedadulkės ne tik iš Jeruzalės srities, bet ir Turkijos, bei kitų vietų, kur Drobulė tikėtina yra pabuvusi. Dulkės, nusėdusios atvaizdo vietose, kurios lietė kūno kelius ir pėdas, yra iš Jeruzalės aplinkos.
5. Duomenys apie žydų laidojimo papročius. Atrasti pėdsakai prieskoninių augalų, naudotų žydų laidojimo apeigose.
6. Kraujas ir atvaizdas. Kraujo dėmės ant Drobulės yra tikro žmogiško kraujo, o ne dažų pėdsakai. Kraujo nutekėjimas tiksliai atspindi nukryžiavimą ir palaidojimą. Atvaizdas įsispaudė drobėje vėliau nei kraujo dėmės. Faktas, kad kraujo dėmės išlaikė savo rausvą spalvą, įrodo, kad kraujuojantis žmogus patyrė kraštutinį žiaurumą. Naujausi atradimai liudija, kad nukryžiuotas vyras prieš tai buvo kankinamas.
7. Audinio tipas.Audinys atitinka pirmojo amžiaus Izraelio laikotarpį, tačiau niekaip netelpa į viduramžių Europos kontekstą. Klastotojas būtų turėjęs ne tik suklastoti atvaizdą, bet ir smulkiai žinoti pirmojo amžiaus audimo technologiją ir ne tik sugebėti ją atkartoti, bet ir įtaigiai pasendinti.
Visas straipsnis:
