Milošą pričiupau maždaug 1995-ųjų ar 1996-ųjų vasarą. Skaičiau jo „Pavergtą protą” – pusės nesupratau, bet buvo įdomu. Būtent šia knyga užsimezgė ta pragaištinga pažintis su Milošu. Tuomet galvojau, kad mano protas irgi yra pavergtas, tik nežinojau, kas tas tironas… Vargas man – dabar jau žinau! Skaičiau kaime, Krekenavoje – kaip dabar manau – gimtinėje (nors gimiau ir gyvenau – Jonavoje), vasarą, gal jau rugpjūtį, „ant sklepo”. Taip vadinome plytinį bobutės namo priestatą: apačioj, po žeme, buvo didelis rūsys, kuriame be pašarinių burokų torpedų, bulvių granatų, morkų šovinių, burokėlių kraujo ir kito žemdirbiško arsenalo ilsėjosi ir giminaitės palikta pasaugoti ir pamažu išnykusi visa konservuotų žirnelių dėžė, o viršuje laikėme į maišus supiltus grūdus. Visai greta jų stovėjusioj lovoj ir leisdavau savo sielvartingas ir bemieges naktis… Skaičiau, greičiausiai, įsitaisęs ant tų gyvybės pilnų zuperinių maišų.
Esu nekaprizingas, metu atviras kortas ant stalo. Kad iškart būtų aišku, kuo kaltinu visų gerbiamą Nobelio premijos laureatą, ir nekiltų bereikalingų intrigų, pasakysiu, jog Milošas pavogė, nugvelbė, privatizavo, uzurpavo, nukniaukė (vadinkit kaip norit), ne, ne dviratį (kas būtų iš dalies visai suprantama; kam nepasitaiko?), o mano vaikystės, paauglystės dalį, erdvę, dalį jos kosmoso. Sutikite, to jau per daug.
Tos tarsi ratu besisukančios vietovės „Ulro žemėje”, „Isos slėnyje”, „Tėvynės ieškojime”: Šateiniai, Kalnaberžė, Sirutiškis, Šventybrastis, Nevėžis, Liauda, Surviliškis, Truskava etc., atrodė esančios kažkur kitur, tik ne čia, pro kurias pravažiuodavau kone kas savaitę, kas mėnesį. Kai suvokiau visa tai esant šalia – tos vietovės, „veikiančios” knygose ir realybėje, „sulipo”, – patyriau šoką – fiziškai, visu kūnu. O siela nedvejodama mane trumpam paliko, ir jau mačiau save iš viršaus, vis mažėjantį… Taip pradėjau bloguoti… Net išbėrė. Tikrai ne nuo braškių ar žiedadulkių. Pajutau esąs apvogtas, išdurtas. Išdurtas praeities. Milošo praeities ir jo paties asmeninio vaiduoklio. Klaikus šešėlių teatras, kuriame man teko apšvietėjo, scenos darbininko vaidmuo, nors į tą spektaklį nesiprašiau ir nepirkau jokio bilieto. Panašiai jaučiausi, kai kadais sausakimšame troleibuse kišenvagis iš nugaros prapjovė žieminį paltą ir iš vidinės kišenės, ties širdimi (!), ištraukė piniginę su visu turtu. Savaitę badavau. Gerai, kad tuokart neišlupo širdies! O ponas Milošas – be jokio pasigailėjimo – širdį su visais prieširdžiais ir skilveliais. Žiūrėk, apsuka ratą ir vėl: Šateiniai, Kalnaberžė, Sirutiškis, Šventybrastis, Nevėžis, Liauda, Krekenava, Truskava, Surviliškis… Jokios gėdos. Ką, negalėjo gimti kur nors kitur? Pvz., Eišiškėse, Šalčininkuose ar Turgeliuose. Juk Milošas – laureatas, o laureatai gali daug…
Neturiu ką prarasti, parašysiu net didžiosiomis: ČESLOVAS MILOŠAS – ILGAPIRŠTIS. KALTINU: CINIZMU, VAGYSTE, BEŠIRDIŠKUMU, PĖDŲ MĖTYMU, TĖVYNĖS IŠDAVYSTE IR IŠSISUKINĖJIMU, PRAEITIES KLASTOJIMU. IR JOKIŲ LENGVINANČIŲ APLINKYBIŲ!
Pasielgta kaip profesionalo. Ėmė tai, kas vertingiausia. Ir jokių įkalčių. Esu 100 procentų teisus ir man nusispjaut, ką sakė tas senas žydas nuo Karpatų. Beje, „Pavergtame prote”, ties tuo sakiniu, visa pastraipa, pieštuku tada įrašiau: „Noriu į Karpatus.” Ir iš kur tiek drąsos, iš kur toks buvo kilęs noras? Ką? Nenoriu dabar į Karpatus, man ir čia blogai – noriu teisingumo. Nobelistas aprašė, suminėjo visus miestelius, dvarelius, suregistravo žemes it koks matininkas ir viskas – privatizuota! Pabandyk dabar aiškinti, kad ir tavo čia vaikščiota, gulinėta, šmirinėta, perkelta karvė, visas permirkęs lietuje vestas namo veršis, kurio akių tvenkiniuos valtele irstėsi pasaulio sielvartas, o tuo pačiu taika ir ramybė… Kodėl iki šiol dar nėra lentelių „Čia vaikščiojo Norvilas”? Pripažinkit – nesusipratimas. Kaip man jaustis? Todėl tokios jautrios širdies ir užaugau. Nežinau, kodėl esu toks geras?
Visas upės, Nevėžio, anot Milošo, Isos, slėnis, – tikrai, 100 procentų, yra bjaurus, kimsus šabakštynas. Vieni karklynai, gluosnynai, dilgėlynai. Koks ten dar susimąstęs, kaip rašė kitas dar įtartinesnis tipas? Nevėžis – chtoniška (šį žodį, beje, kompiuterinė redagavimo programa taiso – ir teisingai, koks įžvalgumas! – į „chroniška”), požemių upė. Jis visada buvo godus skenduolių, gili jo gerklė, raji, kaip šulinys – neužkiši. Kojų, padų pjaustytojas, kraujo nuleidėjas. Atveria žaizdas, o išsilaižyti turi pats. Taip jau yra. Dažniausiai prasirėždavome į geldeles moliuskų, kuriais buvo apėję didžiuma dugno akmenų. Ant šių besimaudydami mėgome pastoviniuoti… Tai besiranganti angis Vidurio Lietuvos kūnu, atminties pataluose. Ta Isa pavasariais iš krantų išeidavo taip plačiai kaip girtuoklis iš baro, išsiplėsdavo, išpursdavo it skenduolis po kelmu. Užlieti plotai vaizduotę aitrino, audrino ir jaudino it pėdkelnių raukšlę besitaisanti moteris. Pavyzdžiui, vaizdas: užlietas Krekenavos mokyklos stadionas, o išlindę tik baltų futbolo vartų griaučiai – tokie nebegirgždantys varteliai į kosmosą, pro kuriuos laisvai tai įplaukdavo, tai išplaukdavo antys, gulbės… Gyvos, stogą raunančios instaliacijos. Nors, tiesą sakant, – viskas šuniui ant uodegos. Krekenava vandensvydininkų komandos taip ir neišugdė. Apsileidimas.
Nevėžis – vena, kraujagyslė su gausybe užtakių, apendiksų, senvagių. Senis tas Nevėžis. Chroniškas. Iš šiaurės į pietus plukdantis vangius, it pati mirtis, vandenis. O kai vaikystėje paleisdavo melasą iš Panevėžio cukraus fabriko, Nevėžiu plaukdavo įstabi numirėlių kariuomenė pilvais aukštyn: lydekos, karšiai, raudės… it į periskopo gylį iškilę povandeniniai laivai.
Visas Gyčio Norvilo straipsnis:
