„Laidojam paprastą, labai kuklią mergelę, 52 metų Mariją Pečkauskaitę. Šitame žemaičių kampelyje ji nuolat pragyveno keliolika metų ir buvo žinoma visiems jums – kaip tėvams, taip vaikams. Tai už ką gi jūs ir mes pagerbiame tą mergelę? Už tai, kad ji Židikams buvo skaisti saulelė, šilta šilimėlė, kurios spinduliai plito po Lietuvą“, – sakė Vaižgantas per rašytojos Šatrijos Raganos (1877–1930) laidotuves. Ji ne tik gyvenusi krikščioniška dvasia, bet ir turėjusi priemonių, kaip skleisti krikščionybę – savo mintimis apie ugdymą bei dailiąja kūryba ir savo altruistine veikla. Taip teigia pašnekovas, Lietuvos dailės muziejaus Leidybos centro vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras Gediminas Mikelaitis, praėjusiais metais išleidęs monografiją „Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija“. Ji tapo pretekstu pasikalbėti ir prisiminti kai kuriems tik iš mokyklinės literatūros kurso pažįstamą rašytojos kūrybą bei asmenybę.
Šatrijos Raganos didžiausio populiarumo laikotarpis buvo XX a. 3–4 dešimtmečiais, pirmosios Nepriklausomybės Lietuvoje. Anot G. Mikelaičio, tai apskritai buvo proveržio laikotarpis, kai kunkuliavo įvairios idėjos, būta įvairių lūžių, formavosi kultūra, naujai permąstytas kultūros ir religijos santykis. Po karo rašytoja buvusi primiršta, sovietų okupuotoje Lietuvoje jos buvo leidžiama nedaug, 1969 m. išėjo dvitomis su atrinktais, iškupiūruotais kūriniais, idant juose būtų kuo mažiau religinio atspalvio. Knygynuose jos kūriniai ilgai neužsibūdavo, žmonės bemat išgraibstydavo. Paskutiniais sovietmečio metais Gediminui Mikelaičiui į rankas pateko Šatrijos Raganos pedagoginiai veikalai, religiniai tekstai. „Po truputį pradėjau gilintis, rasti gilesnių krikščioniškų sąsajų, vedančių į Vakarų Europos ir Rusijos kultūrą – sąsajų su lenkų pozityvistų ir romantikų kūryba, su Friedrichu Wilhelmu Foersteriu, šv. Terese Aviliete, šv. Kryžiaus Jonu, Jacques‘u Maritainu, Fiodoru Dostojevskiu, Nikolajumi Berdiajevu“, – sakė jis. Dar besiformuojančiu literatūros teologijos metodu analizavęs M. Pečkauskaitės palikimą pašnekovas teigia, jog tiksliausias jos apibūdinimas būtų kaip krikščionės romantikės. Nors jos kūryboje ir esama simbolizmo, neoromantizmo atspindžių, ji žvelgė giliau, ieškodama romantišką gyvenimą krikščioniškai įprasminančių paskatų.
Koks yra literatūros teologijos metodas, pagal kurį nagrinėjote Šatrijos Raganos veikalus, ir ką naujo jis leidžia pasakyti?
Literatūros teologija pirmiausia nagrinėja, kaip literatūra vaizduoja krikščioniškas temas bei motyvus, lemiančius asmens dorėjimą, parodo žmogiškų veiksmų padarinius ir galutinio tikslo gaires. Ji taip pat apibrėžia teopoetines, kerigmines (skelbimo) žodžio ir stiliaus funkcijas. Ji yra iš Apreiškimo išplaukiančio religinio patyrimo literatūrinė meditacija ir kritinė refleksija. Šis metodas dar naujas, pradėjo kristalizuotis nuo XX amžiaus vidurio, labiau formuotis ėmė 7–8 dešimtmečiais, daugiausia vokiečiakalbėje aplinkoje. Aišku, jis išaugo iš ankstesnių XX a. pirmos pusės mąstytojų darbų, tokių kaip Romano Guardini, Hanso Urso Balthasaro, Paulio Tillicho, kurie buvo gana gerai žinomi, ypač Guardini, mūsų religiniams mąstytojams ir prieš karą, ir išeivijoje. Juo domėjosi ir Antanas Maceina, ir Stasys Šalkauskis. Pačia plačiausia prasme buvo ieškoma teorinių pagrindimo būdų, kaip suderinti krikščionybę ir kultūrą, rasti šiuolaikinę, įveiksminančią vietą krikščionybei, katalikybei. Kitas dalykas – XX a. viduryje buvo konstatuota krikščioniškosios literatūros, kaip ir krikščioniškosios filosofijos, krizė. Literatūrą, kurios turinys bei motyvai krikščioniški, imta vadinti tam tikra atgyvena, nepateisinančia lūkesčių. Ieškota naujų būdų, kaip apie tai kalbėti.
Literatūros teologija iš Guardini perėmė teologinės žiūros aktą ir dvipolę gyvenimo struktūrą bei plėtojo transcendentinių prieštarų metodą, kai gretinami dinamiškumas ir statiškumas, diferenciacija ir integracija, bandant aprėpti tikrovės visumą – ir dvasinę, ir materialiąją kasdienybę. Iš egzistencinių priešingybių išauga religinis patyrimas, pasireiškiantis pasaulėžiūra ir religiniais įsitikinimais, bei padedantis ieškoti tiesos. Iš Tillicho buvo perimtas koreliacijos metodas, kai krikščioniškus atsakymus formaliai stengiamasi išvesti iš egzistencinių klausimų, o pagal turinį – iš Apreiškimo įvykių. Buvo atsitolinta nuo biblinės literatūros, jos naratyvo ir ieškoma gilesnių reiškinių, kurie būdingi ir nuo krikščionybės nutolusio žmogaus gyvenimui bei elgesiui.
Šis metodas padeda atskleisti mažai tyrinėtą Šatrijos Raganos religinę bei dvasinę raštiją, arba religinį sluoksnį grožinėje literatūroje. Jis padeda parodyti rašytojos kūriniuose krikščioniškas idėjas ir krikščioniškojo tobulėjimo principus. Jis taip pat išryškina jos akcentuotas laikinumo ir amžinumo prieštaras – kas yra kasdienybė ir kas – amžinybė. Tokiam antinomiškam vaizdavimui nagrinėti jos veikaluose literatūros teologijos metodas parankus.
Šiais laikais menas ir religija atsieti, estetika atskiriama nuo etikos, transcendentinės patirties. Įdomu, kaip šie dalykai susipina Šatrijos Raganos pasaulėjautoje? Kokia meno funkcija?
Apskritai Šatrijos Ragana nuo pat jaunystės laikėsi tokios nuostatos, kuri vėliau plėtėsi ir stiprėjo, kad meno reiškiamame grožyje atsispindi amžinybė. Kuo gilesnis menas, tuo jame daugiau anapusinio pasaulio atspindžių. Per meną, kuris atskleidžia grožį, galima pažinti Kristaus tikrovę. Pavyzdžiui, muzika – ir grožiniuose kūriniuose, ir pedagoginiuose etiuduose kūrėja rašo, kad klausydama F. Šopeno ji išgirsta sielą, į sielą pradeda kalbėti anapusybė. Kai žiūri A. Biocklino paveikslus, ten taip pat mato kito pasaulio ženklus. Taigi grožis – vienas pagrindinių tiltų, Šatrijos Raganos gyvenime ir raštijoje jungiančių meną su religija.
Jei, anot rašytojos, tikrame mene atsispindi anapusinis pasaulis, įdomu, kaip ji pati vaizduoja mirtį? Prof. Viktorija Daujotytė yra rašiusi, jog iš XX a. pirmos pusės rašytojų Šatrijos Ragana buvusi atviriausia mirčiai. Ką tai reiškia?
Šatrijos Ragana naujai pažvelgia į lietuvių literatūrą bei apskritai kultūrą, išskleisdama pozityvų – tikrą krikščionišką žvilgsnį į mirtį. Čia yra iš Foersterio perimtas platoniško pasaulio suvokimo antsluoksnis, kuris, sakyčiau, tik sustiprina krikščionišką mirties ar meilės suvokimą. Mirtį rašytoja supranta kaip perėjimą į kitą, amžinąjį gyvenimą, kaip eschatologinio pasikeitimo pakopą. Tas perėjimas jai atrodo nors ir dramatiškas, skausmingas, bet viltingas. Tai vaizduojama įvariomis metaforomis bei simboliais, perimtais iš dvasinės literatūros, pavyzdžiui, Teresės Avilietės, kurią pati skaitė – užsisakydavo žurnalus vokiečių bei prancūzų kalbomis apie asketiką, dvasingumo teologiją. Šatrijos Ragana aiškiai teigia, kad mirtis yra pereinamasis tarpsnis iš nebūties į amžinąją tikrovę, kurios realumas iš esmės priklauso nuo žmogaus tikėjimo Dievo amžinybe. Nors šis mūsų gyvenimas tikras, yra dar tikresnis, kurio siekiame ir kuriam ruošiamės. Ugdymas, pedagogika yra pasiruošimas tam tikrajam gyvenimui, į jį įeiname, kaip rašoma Šventajame Rašte, „pro vartus“. Profesorės teiginys tą ir reiškia – Šatrijos Ragana daug vaizdavo mirtį, žvelgė pozityviai, ne kaip į nutraukiančią, sugniuždančią, bet kaip į pratęsiančią dar prasmingesnį gyvenimą. Galima pažymėti, kad ji gana plačiai aprašo, kaip miršta vaikai. Pavyzdžiui, apsakyme „Barbelė“ yra tarsi du sluoksniai – mirties kaip suaugusių sferos vaizdavimas, jų komentarai ir tai, kaip mirtį suvokia maža šešerių–aštuonerių metų mergaitė. Kartais rašytojai net priekaištaujama, kad ji įdėjo į vaikų lūpas žodžius, kurie jiems nebūdingi, suaugusiųjų žodžius. Šatrijos Raganos kūriniai – ir dvasinės literatūros pavyzdžiai mūsų krikščioniškoje raštijoje; panašiai kaip ispanai Teresės Avilietės raštus laiko jų grožinės literatūros dalimi. Šatrijos Ragana atstovauja dvasinės literatūros dimensijai mūsų literatūroje.
Visas straipsnis:
