Poeto Pauliaus Širvio pavardė siejama ne tik su eilėraščiais, bet ir su alkoholizmu. Pasak P. Širvio amžininkų, jis gėrė, idant užsimirštų. Savo kailiu patyręs karo žiaurumus, jis bijojo tamsos, tad per naktį negesindavo šviesos.
Kokia buvo prieš 37 metus mirusio poeto asmenybė ir kokia jo reikšmė lietuvių literatūroje?
Atsiminimų knygos apie P. Širvį „Metai su Pauliumi“ sudarytojas Alfonsas Pakėnas sako, kad apie P. Širvį yra visokių nuomonių. „Man jis yra tikras poetas – turi betarpišką jausmą – tai pagrindinė poeto savybė. Jis išsiskiria ir tobulumu – net pirma knyga „Žygio draugai“ – daugelis kritikų ir atsiminimų autorių rašo, kad nebuvo jo kaip poeto silpnosios pradžios, jis iškart pasirodė labai stipriai“, – sako A. Pakėnas.
Tuo metu sociologas Vytautas Kavolis kažkada viešėdamas Lietuvoje pasakė, kad P. Širvys – poezijos paribys, apie jį neverta kalbėti ir recenzuoti. Panašiai apie P. Širvį yra atsiliepęs ir Tomas Venclova. Gal, svarsto pašnekovas, taip yra, nes minėti asmenys – modernistai, o P. Širvys buvęs kareivis, sovietinis poetas.
Skaitykite daugiau:
