Šiandien sukanka 123 metai, kai gimė Ona Šimaitė, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusi nuo žūties dešimtis Vilniaus žydų. Prisiminkime tylų šios pasaulio tautų teisuolės žygdarbį.
O. Šimaitės vardas Lietuvoje minimas nedažnai. Jį mena tik paminklinė lenta prie Vilniaus universiteto ir siaura gatvelė, vinguriuojanti nuo Užupio pašonėje esančio Kūdrų parko ir užsibaigianti stačiais laiptais, vedančiais į senamiestį. Į vietą, prieš septynetą dešimtmečių tapusią kančios ir mirties simboliu tūkstančiams mūsų piliečių, kuriems buvo lemta gimti žydais. Į buvusį Vilniaus getą, kur nacių okupantų valia paskutines gyvenimo dienas leido pasmerktieji išnykti. Į vietą, iš kur kukli bibliotekininkė O. Šimaitė, nepaisydama mirtino pavojaus, išgelbėjo ne vieną, netekusį vilties.
Bet gal ir gerai, kad O. Šimaitės atminimas toks simboliškas, paprastas ir kuklus. Toks, kaip ir jos gyvenimas. Toks, kaip ir jos mirtis. Nes ji pati niekada nenorėjo būti nei šlovinama, nei garbinama. Nes visas jos gyvenimas buvo paprastas, ramus ir nežadantis audrų. Tol, kol išmušė lemtinga apsisprendimo valanda.
Atjautos išmoko vaikystėje
O. Šimaitė gimė 1894 metų sausio 6 dieną Akmenėje, neturtingoje bežemių šeimoje. Kad išmaitintų šeimą, tėvas įsidarbino vagonų fabrike Rygoje, tad mergaitė pirmuosius aštuonerius metus gyveno pas senelį. Vėliau persikėlė pas tėvą į Rygą, kur baigė pradžios mokyklą ir gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir prie Lietuvos artėjant vokiečiams, su šeima ir tūkstančiais lietuvių pasitraukė į Rusiją. Iš jos grįžo 1922-aisiais, įsidarbino Kauno žydų pradžios mokykloje. Po poros metų įstojo į Kauno universitetą. Puikiai mokėdama rusų kalbą, kurį laiką vertėjavo Sovietų Sąjungos atstovybėje, o 1937 metais pradėjo dirbti bibliotekininke.
Į Vilnių O. Šimaitė persikėlė 1940-aisiais, kai Lietuvai atgavus sostinę čia buvo perkelta dalis universiteto fakultetų. Toliau dirbo bibliotekininke, dar nenujausdama, kad šis darbas taps priemone vykdant pačios sau prisiimtą misiją gelbėti nekaltų žmonių gyvybes.
Kodėl kukli bibliotekininkė pasirinko kelią, kurio kiekviename posūkyje tykojo mirtis? Juk, užklupus karui, jai, regis, pirmiausia reikėjo rūpintis savo pačios išgyvenimu. Bibliotekos, knygos, kultūra ir jos saugotojai nacių okupantams rūpėjo mažiausiai, tad skurdas buvo nuolatinis O. Šimaitės palydovas. Būdavo ir taip, kad moteris ištisomis savaitėmis neturėjo ko valgyti. Bet, matyt, savo kančią ji laikė menka, palyginti su tuo ašarų ir kraujo vandenynu, skandinančiu tūkstančių tūkstančius mūsų šalies piliečių žydų.
Daugiau skaitykite:
