Oskaras Koršunovas
Mariaus Ivaškevičiaus parašyta ir mano režisuota pjesė „Išvarymas“ praėjusį penktadienį buvo suvaidinta 50 kartą. Nacionalinio dramos teatro salė vėl lūžo nuo žiūrovų. Manęs ir anksčiau, ir dabar daug kas klausia, kodėl, mano manymu, šis spektaklis toks populiarus? Pabandysiu pasvarstyti.
Akivaizdu, kad „Išvarymas“ pataikė į pačią šerdį. Mano manymu, svarbiausia teatre, kai spektaklis atliepia šias dienas ir jo vibracija perteikia esamą laiką, visuomenės slinktį. Tuomet jis tampa didesniu reiškiniu, ne vien spektakliu. „Išvarymas“ peržengė teatrinius kuluarus, teatrinį pasaulį. Šį spektaklį lanko tiek daug žiūrovų, kartais net ir tų, kurie paprastai į teatrą nevaikšto.
Emigracija palietė visus: daugelis ir patys emigravo, ir aktorių daug buvo išvykusių, ir muzikantų – tarkime, spektaklio muzikos autorius Saulius Prūsaitis dešimt metų buvo emigravęs į Londoną, bet vėliau grįžo. Kita vertus, mes savotiškai emigruojame net neišvažiuodami iš Lietuvos. Lietuva pati yra kitimo būsenoje: ir vertybių, ir savivokos, ir t. t.
Kitas labai svarbus momentas – pjesėje ir spektaklyje paliestas tapatybės klausimas, kuris labai opus šiems laikams, šiai dienai. Laikai labai keičiasi, keičiasi daugelio dalykų suvokimas: pasaulio, valstybės, tautiškumo.
Pavyzdžiui, pagrindinis herojus Benas Ivanovas yra „pusiau lietuvis“. Tokių „pusiau“ Lietuvoje yra labai daug: „pusiau“ rusų, „pusiau“ lenkų, „pusiau“ žydų. Mūsų šalyje politikai daugiau „spaudžia“ tautiškumo klausimus, kelia juos aukščiau pilietiškumo, arba tautybę aukščiau pilietybės – šis dalykas taip pat nutylimas, bet daugelio išgyvenamas arba yra emigracijos priežastis.
Tiesą pasakius, gal net iš pradžių turėjome ambicijų statyti savotišką epą. „Išvarymas“ turi dvi prasmes: biblinę ir tą prasmę, kada daugelis žmonių jaučiasi iš tikrųjų tiesiogiai išvaryti iš savo šalies, priversti iš jos išvykti. Spektaklis apima ir metafizinę, ir socialinę dimensijas. Dėl to jis tampa epu. Jis kalba apie emigraciją kaip socialinį fenomeną, emigraciją kaip tautos likimą, emigraciją kaip identiteto paiešką (juntama ir „Pero Giunto“ tema), ir emigraciją kaip kraštutinį egzistencializmą. Jis kalba apie individualią patirtį, kurią praktiškai patiria kiekvienas emigrantas, juolab kad kūrinyje kalbama apie tuos laikus, apie paskutinį dešimtmetį, kada žmonės išvažiuodavo su bilietu į vieną pusę, nežinodami nei kalbos, nei ką veiks ir kur gyvens.
Šie žmonės patekdavo į labai keblias, dramatiškas, kartu ir juokingas situacijas, patirdavo ir pažeminimų, ir laimėjimų, atverdavo visai kitą pasaulį. Šie dalykai „Išvarymą“ padaro labai plataus diapazono. Nors jis prasideda tarsi ir keiksmažodžiais, pirmose scenose mes matome grubų Vandalą, bet iš tikrųjų spektaklis apima labai daug mums svarbių dalykų, jis atliepia mūsų vidinę būseną: nerimą, pergales ir sugebėjimą prisitaikyti prie kito pasaulio. Šiame spektaklyje yra daug įvairių temų, kurios įdomios žiūrovams.
Jeigu kalbėtume apie pačią pradžią, buvo labai įdomus dalykas: Islandijoje stačiau Williamo Shakespeare‘o „Audrą“ ir skaičiau Böðvaro Guðmundssono romaną „Vėjų pagairėje“ apie islandų emigraciją, apie XX a. pradžios baisią tragediją, kai po ledų griūties žmonės buvo priversti išvykti iš savo tėvynės. Knygoje ne tik daug dramatiškų, bet ir juokingų dalykų.
Kaip tik tuomet man buvo pasiūlyta tokia tema. Aš iš karto sutikau. Paskaitęs pirmą dalį, apskritai nesupratau, kaip galima pastatyti „Išvarymą“. Tuomet pasikviečiau M.Ivaškevičių ir paprašiau, kad jis papasakotų antrą dalį, kuri dar nebuvo parašyta. Įdomus dalykas, pjesėje – vienas Benas, kuris pasakoja ir apie dabartį, ir apie praeitį, ir apie ateitį. Iš esmės vienas aktorius nepakeltų tokio krūvio, nebent tai būtų spektaklis – pusiau skaitymas, bet net ir tada būtų sunku persijungti iš vieno personažo į kitą. Todėl manau, kad buvo puikus sprendimas Beną vaidinti dviems aktoriams.
Nuo pat pradžių kyla klausimas: nuo ko bėgo Benas? Jis bėgo pats nuo savęs. Jis kūrė kitą žmogų ir bandė tapti kitu, bandė tapti anglu ir, kaip pjesėje parašyta, „iš šūdo išlipdyti vašką“. Freddie Mercury scena yra labai prasminga: pradžioje susitaikymas su jo seksualine orientacija, vėliau su tuo, kad jis – netikras anglas. Benas tampa tolerantišku žmogumi.
Finale mes regime jį sėdintį su Lietuvos vėliavėle. Ji labai svarbi. Tai panašu į Pero Giunto kelionę, kuris išvažiavo iš savo kaimo, nes jame negalėjo pritapti, negalėjo kaip modernus žmogus tilpti į senas tradicijas. Jis išvyko, apkeliavo visą pasaulį ir vis dėlto mirti grįžo į savo tėvynę. Ir mes nuo pat pradžių matome šitą ratą ir per visą spektaklį. Taip jis ir baigiasi – jaunas Peras Giuntas bėga kažkur pakniopstom, norėdamas pažinti pasaulį ir save, pakeisti save… Kažkas panašaus „Išvaryme“ vyksta ir su Benu.
Labai aktuali spektaklio scena apie Čingischaną ir Kristų. Visą laiką buvo priešprieša tarp Rytų Europos ir Vakarų Europos. Dabar akivaizdžiai matome, kas vyksta: tai karas tarp Rytų ir Vakarų, tarp Rytų vertybių ir Vakarų vertybių.
Skaitykite daugiau:
