Elžbieta Banytė
Romansas prarastam pasauliui (Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romanso“ recenzija)
Su savotišku džiaugsmu ir pasididžiavimu imuosi recenzuoti knygą, kurios autoriaus jau niekam nebereikia pristatinėti. Iš tikrųjų Grigorijaus Kanovičiaus pavardę girdėję net ir tie, kuriems lietuvių literatūra „nuobodi“ ar „nepaskaitoma“; daugelis tokių labai nustemba, sužinoję, kad Kanovičius priklauso lietuvių literatūros laukui. Pats autorius paskelbė, kad „Miestelio romansas“ – paskutinė jo knyga ir, deja, pasižadėjo daugiau neberašysiąs.
„Miestelio romansas“ bent iš dalies užlopo mūsų literatūros skylę – paprastos, gražios, sąlyginai vadintinos „klasikine“, bet nebanalios prozos stygių. Šiuolaikinė lietuvių proza yra visiškai praradusi gebėjimą pasakoti įdomią istoriją – apsiribojama melancholiškais žvilgsniais pro langą ar į savo vidų, kur randamos tos pačios refleksijos ir pabodę samprotavimai. Kanovičiaus proza visada pasakoja. Šio romano pasakojimas – kasdienybės pasakojimas, ramus, su humoro kibirkštėlėmis ir švelnia ironija žydų gyvenimo prieš Antrąjį pasaulinį karą prisiminimas.
Autobiografinių ar prisiminimų knygų autoriai yra pasmerkti balansuoti ant ribos tarp asmeniškumo ir visuotinumo. Dauguma yra linkę nusprūsti į vieną arba į kitą pusę. Meistriškai supintas Kanovičiaus pasakojimas gimsta įtampoje tarp subjektyvumo ir bandymo objektyvizuoti, asmeniškų prisiminimų ir jų visuotinės svarbos. Romane pasakojama ne tik tai, ką Grigorijus (autoriaus alter ego romane, pasakotojas) patyrė, bet ir tai, kas vyko daugybę metų iki jo gimimo. Tai – šeimos istorija, kurios džiaugsmai ir vargai yra tokie atpažįstami ir suprantami, taip savaimingai atliepiantys kiekvieno patirtį, kad romanas pasidaro pavojingas kritikui. Kodėl taip sakau? Noriu pasiteisinti dėl savotiško šios recenzijos pobūdžio. Kritika ir analizė visada reiškia teksto skaidymą į segmentus, kuriuos vėl reikia sujungti, žiūrint, kaip vyksta tas jungimas ir kokios prasmės iš to kyla. Kai tekstas yra toks vienalytis, takus ir neįkyriai poetiškas kaip „Miestelio romansas“, atlikti skaidymo veiksmą atrodo beveik šventvagiška. Sena tiesa, kad sunkiausia kažką pasakyti apie knygas, kurios iš tiesų patinka.
Šį kūrinį pavadinau klasikiniu, nes jos išraiškos plotmė nekontrastuoja su turinio planu. Lengvu poetiškumu sukuriamas teksto (ir tuo pačiu prisiminimo, žmogaus, būties, istorijos, bendruomenės ir kitų dalykų) trapumo įspūdis: „Dūzgė vikruolės kamanės; stulbinamu vienadieniu grožiu puikavosi ką tik iš kokono išsiritę drugeliai, blykčiodami trapiais dieviškų spalvų sparneliais; <…> susikaupusios skubėjo nuo vieno antkapio prie kito drąsiosios skruzdės“. Gyvenimas ir mirtis šiame romane – ir priešybės, ir gretybės, visai kaip Heideggerio filosofijoje: mirtis, užbaigdama gyvenimą, jį įprasmina ir tarsi apibendrina. Ramioje kasdienybėje tvyro nelaimės nuojauta: dėdė Šmulikas prisideda prie komunistų, per radiją vis pasiekia neramios žinios apie Vokietijos nacionalsocialistinį judėjimą. Ženklų yra keletas, tačiau į juos reaguojama nerimtai, stengiamasi nustumti į šalį. Komunistuojantis Šmulikas laikomas tiešiog „kvailiojančiu“, o apie nacionalsocialistų judėjimą pranešęs Faimas irgi nepriimamas rimtai: „Tėvas buvo susirūpinęs ne tik dėl Austrijos, bet ir dėl kepyklos savininko naujo palto rankovių ilgio“ (p. 298). Nerimą keliantys epizodai saikingai įskiepyti į teksto audinį. Jie skatina skaitytoją susimąstyti apie kasdienybės trapumą: užtenka labai nedaug, ir tie dalykai, kurie rodėsi savaime suprantami, subyra. Senelė Šeina mirė nuo paslaptingai prasidėjusio ir greitai kūną apėmusio auglio, o nejučia prasidėjęs hitlerininkų judėjimas ir karas supurtė Jonavos žydų bendruomenę ir, kaip žinome, ją sunaikino.
Prie paprastos kasdienybės, lengvo, lakoniško ir banguojančio stiliaus dera Marko Kanovičiaus minimalistiškos, juodai baltos iliustracijos. Jų sąmonigai kuriamas neišbaigtumas papildo ir pabrėžia rašytojo programą: „Dar prieš imdamasis rašyti suvokiau, kad mano pasakojimas nebus nei nuoseklus, nei išsamus, nes ir visas mamos gyvenimas nebuvo ramus ir tolygus“ (p. 10). Iliustracijos kartoja tai, kas buvo daroma žodinio teksto lygmenyje: kuria trapumo, neišbaigtumo įspūdį. Ant viršelio – labai asmeniška scena: du apsikabinę žmonės. Tačiau jie neindividualizuoti, tai – apibendrintos žmogiškos figūros. Manau, toks žingsnis parodo esminį autobiografinio romano bruožą: bandyti pačius mylimiausius, brangiausius žmones ir save, rašantįjį, abstrahuoti tiek, kad pasakojami įvykiai taptų aktualūs, prasmingi ir skaitytojams.
„Miestelio romansas“ nėra raudojimas apie lietuvių žiaurumą ar karo baisumą, tai yra bandymas prisiminti ir bent atmintyje išsaugoti tai, kas prarasta. Atsiminimai ir įtekstinimas įvykius išlaiko bendruomenės atmintyje, kuri yra labai svarbi tapatybės formavimui ir savęs suvokimui. Žinoma, ne tik prisiminimai veikia sąmonę, tapatybę, bet ir atvirkščiai – praėjus daugybei metų, kai kurios detalės išblunka, o kai kurios, galbūt net nelauktos, iškyla. Taip prisiminimai tampa svetimi pačiam žmogui, jis gali nebeatskirti, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip jam tąkart pasirodė ir ką sufalsifikavo atmintis. Prisimenant atsiranda atstumas – tas, kuris prisimena, skiriasi nuo tuometinio įvykių suvokėjo. Ši skirtis nuolat pabrėžiama įvairiuose teksto lygmenyse, ir tai yra vienas iš būdų, kaip palaikomas teksto visuotinės svarbos įspūdis. Tekstas pradedamas tarsi nuo pabaigos: svarstoma rašymo būtinybė, sunkumai, su kuriais susiduria rašantysis. Vėliau laiku šokama atgal, į tuos laikus, kai Chenka, Grigorijaus mama, dar buvo jaunutė romantiškai įsimylėjusi mergina.
Greta lyrizmo, meilės, liūdesio – kitaip tariant, kasdienybės fiksavimo – veši žavingas humoras. Ne, tai nėra humoras, nuo kurio norisi kvatoti; tai – užuominos, kurios verčia lengvai šyptelėti ir trumpam stabtelėti. Kad ir šis epizodas apie Hitlerį: „<…> keltininkas buvo toks žvairas drimba ilgomis kaip irklai rankomis – Chitleris. Meiškė Chitleris iš Kėdainių. O tas galvažudys iš Vokietijos kuo vardu?‘ ‚– Na, jau ne Meiškė ir ne Šmulkė. Jis vardu Adolfas.‘ ‚– Na, ką tu pasakysi – pagedusiais laikais ir vardai šuniški!“ (p. 305) Čia matyti aiški nuoroda į galbūt žydišką Hitlerio kilmę, bet ji, išsakyta karingosios senutės Rochos-Samurai lūpomis, tampa ne kaltinimu, o komizmo šaltiniu, švelnia, aštrumą praradusia pašaipa. Lygiai tokiu pačiu tonu pašiepiamas mylimas vyras: „Turbūt ir prieš Aukščiausiąjį ketina stoti su plaktuku ir yla rankoje!“ (p. 306) Veikėjai vertinami pagal tai, ką jie daro, kaip elgiasi. Taikliai vaizduojama ir raudonarmiečių propaganda: rengti šokių vakarus, apsipirkinėti žydų krautuvėse, žodžiu, stengtis prisivilioti kuo daugiau šalininkų pasinaudojus menku žmonių išsilavinimu ir naivumu. Nors romano recenzijoje tam ne vieta, visgi norėčiau atkreipti dėmesį į daugiau negu akivaizdžią paralelę su mūsų dienų Rusijos politika.
Žydams svarbiausia – sunkus darbas, kuris leidžia uždirbti pinigus. Siuvėjas Šleimė kiauras paras „jodinėja ‚Zingeriu‘“, Dovydas siuva ir kala batus, moterys tarnauja turtingiesiems, augina vaikus, verda. Šie žmonės nėra mokslinčiai, jų filosofija pagrįsta patirtimi, iš protėvių perimtomis vertybėmis. Kitaip tariant, žydai vaizduojami kaip tradicinė, laike mažai kintanti bendruomenė, pasikliaujanti per amžius susiklosčiusia išmintimi ir kasdieniu sveiku protu. Tuo skaudesnis atrodo išnaikinimas: žūva ne tik gyvi žmonės, bet ir ištisa tradicija, visas mažas pasaulis su savo džiaugsmais, liūdesiais ir kasdienybe. Pasakotojo žvilgsnis iš tolo – mėginimas rekonstruoti, pravesti savotišką minties ekskursiją. Deja, tik tiek: išėjusiems negrįžti. Ir raudonasis, ir rudasis maras vienodai baisus žmogaus egzistencijai, o, kas dar svarbiau, jo sąžinei ir sveikam protui. Politikavimas – tarsi išėjimas iš savos, tradicinės žydų bendruomenės. Apie į komunistų partiją įstojusį „išsišokėlį“ lakoniškai tepasakoma: „Jam pačiam atrodo, kad jis švarus ir kilnus, kad galima tarnauti gėriui ir tuo pat metu be sąžinės priekaištų didinti blogį, pataikauti neapykantai“ (p. 360).
Šis romanas tam tikra prasme yra labai patriotiška knyga. Ne, ji nekalba apie politinę valią ir politinį aktyvumą – tai būtų net nelogiška, turint omenyje istorinį kontekstą. Tiesiog, kaip įžvalgiai pastebėjo Donatas Puslys, čia skleidžiasi meilė savo bendruomenei ir vietai, kurioje ji gyvena. Baisiausias dalykas senajai Rochai – palikti protėvių kapus. Tai reikštų atminties ir tradicijos trūkį, sykiu – metaforinės „atminties gyvybės“ praradimą. Žmogus gyvena tol ir tiek, kiek prisimena, o jo atmintis neišskiriamai suaugusi su vieta ir bendruomene. Karo tragedija reiškė išvietinimą – grįžti nebegalima, nebėra prasmės, nes nerasi nei tų pačių žmonių, nei savo gyvenimo pėdsakų, nei suniokotų kapų. Jonava po karo grįžusiam Grigorijui – tas pats geografinis taškas, bet kita vieta, jei vietą suprasime egzistencinės orientacijos prasme. Ne be reikalo ir pavadinimo žodis „romansas“ duoda užuominą į liūdną, lyrišką dainą ar eilėraštį, kurio pagrindinė tema – praradimas, mylimojo netektis, nelaiminga meilė.
Gal dėl tokio ypatingo prieraišumo romano herojai tyliai ar atvirai smerkia į Paryžių emigravusį Aiziką. Žmonių galvose kirba klausimas – ką ten gali rasti tokio, ko negautum savoje erdvėje, kurioje protėviai batus kala jau bene šešis šimtus metų? Senoliai net į Kauno ligoninę nevažiuoja, nes nori mirti savo namuose, savoje vietoje tarp artimųjų. Kartų konfliktas reiškiasi ne tik kaip skirtingas požiūris į vietą ir bendruomenę. Vyresniuosius stebina „Leninu-Stalinu“ pravardžiuojanmo dėdės Šmuliko politinis aktyvizmas, siuvėjo Šleimės išejimas į kariuomenę. Bet koks, kad ir menkas, tradicijos paklibinimas suprantamas kaip „nežydiškumas“, neprideramas elgesys. Todėl su ironija žiūrima į Rusijos žydą Fišmaną, kuris skaniai kerta Rochos ir Chenkos pagamintą maistą, bet nemoka kalbėti maldų ir giedoti giesmių.
Atsiminti reikia ne tik tradicijas, vietas, bet ir išėjusius. Tai – ne tik gyvojo priedermė, bet ir žmogaus egzistencinė būtinybė: „Senelis Dovydas, susikūprinęs ir tarsi gūždamasis nuo šalčio, vos girdimai kalbėjo atminimo maldą. Atrodė, šie tylus ir graudulingas murmėjimas atstoja jam tikrąją ir amžinąją maldos prasmę“ (p. 284). Būtent atmintis užpildo žmogaus vidujybę, suteikia jam „naujų dimensijų“, leidžia kurti savotišką kasdienybės filosofiją.
Sunaikinta, išblaškyta Jonavos žydų bendruomenė romane tampa visos žydų tautos metonimija. Ne, jų neprikelsi. Tikroji ir amžinoji prasmė – prisiminti, nes prisiminimas gali suteikti prasmę, išvaduoti iš absurdo, kaip senelio Dovydo malda.
