Elžbieta Banytė
Tylos skambesys, tuštumos prasmė (apie Alio Balbieriaus „99 trieilius“)
Andrius Jakučiūnas yra rašęs, kad referendume dėl Rytų žanrų jaukinimosi Vakarų literatūroje pasisakytų prieš. „Na, aš tikrai nebūčiau tokia kategoriška“, – pagalvojau, vartydama Alio Balbieriaus „99 trieilius“.
Ši knyga – dar vienas haiku rinkinys. Žodis „haiku“ man visada skambėjo panašiai kaip „kung-fu“. Rezultatas, bent lietuvių literatūroje, dažniausiai irgi panašus – užmušti (eilėraščiu). Šio žanro griebiasi, kas netingi – verkšlenantys paaugliai, uolūs vilniečiai („Haiku Vilniui“), net supermamos. Apgaulingai minimalistinė šio žanro forma leidžia kiekvienam pasijusti poetu: tiesą sakant, ir pačioje Japonijoje neegzistuoja tokia profesija „poetas“, poezija ten buvo ir tebėra natūrali kasdienybės dalis. Haiku galima rasti SMS žinutėse, reklamose ir kitose buitinėse situacijose. Mažuose teksteliuose atsispindi japonams įprastos realijos, kurios, pasak japoniškų haiku vertėjo Vytauto Dumčiaus, sunkiai įkandamos kitoje kultūroje gyvenantiems europiečiams.
Kaip rašo amerikiečių mokslininkas Williamas J. Higginsonas, haiku nėra sukuriamas, jis tiesiog nutinka visada ir visur, kur tik yra jautrių žmonių, kurių jausmai atliepia pasaulio virpesius. Taip Higginsonas išplečia haiku supratimą, šią poetinę formą priskirdamas ne vien Japonijos kultūrai, o pačiai bendriausiai žmogiškajai erdvei. Išgyvenimais dalintis neįmanoma, kito suvokiniai mums neprieinami. Todėl haiku tikslas – dalintis vaizdu, kuris sukėlė vieną ir kitą išgyvenimą, tikintis, kad kitas pajus tą patį ar panašų jausmą. Šiuolaikinis haiku neretai atsisako ne tik kigō, klasikiniuose žanro pavyzdžiuose privalomo atraminio žodžio, reiškiančio metų laiką, bet ir įprastos skiemenų schemos 5-7-5. Svarbiausias dalykas – akimirką trunkantis žmogaus ir pasaulio susiliejimas, begalinio ir nenuspėjamai kintančio kosmoso pojūtis, Algirdo Juliaus Greimo terminais kalbant – estezės momentas. Balbieriaus eilės gražiai įsipina į šią moderniojo haiku tradiciją: trys eilutės, kurios, kalbėdamos apie kasdienius objektus – debesis, tylą, avis, ¬- paradoksaliai geba prakirsi kasdienybės luobą, žengti kažkur toliau, bent piršto galu palytėti kažką, ką dvasingi žmonės poetiškai vadina gelme.
Turbūt todėl kalbėjimas apie haiku knygas, net ir lietuviškąsias, kažkiek neišvengiamai nuspalvintas vakarietiškos sąmonės polinkio racionalizuoti ir apibendrinti, yra nepaprastai komplikuotas uždavinys. Haiku svarbi dvasinė komunikacija, dalijimasis ne vien žodžiu, bet ir kažkuo kur kas abstraktesniu. Vakariečiams, kurių literatūra skleidėsi Homero pavėsyje, kalbėti apie „virpesius“, „meditaciją“, „nušvitimą“ yra kur kas neaiškiau, negu mokytis kvantinės fizikos. Daugelis mūsų gali gudriai pritaikyti kažkur girdėtus terminus, bet tikrasis Rytų suvokimas yra tarsi atsitraukęs – mes tuo negyvename, mūsų kitokia vertybių skalė, rytietis kol kas dar yra kitas filosofine prasme. Netgi sakoma, kad rytiečių neveikia ir nepaaiškina pas mus taip plačiai taikoma psichoanalizė. Šį kitybių sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Sąmonės blyksnis, kilęs iš atidaus savęs ir aplinkos stebėjimo, sunkiai pasiduoda ir kritiškam vertinimui. Nederėtų pamiršti, kad graikiškas žodis krinein, iš kurio ir kilo „kritikos“ terminas, reiškia „išskirti“, „pasirinkti“, o tada „nuspręsti“. Haiku nesprendžiama apie pasaulį – pasaulis išgyvenamas kaip duotybė, ir tiek: „rudenio varno / plunksnų tamsoj – / vaivorykštės šėlsmas…“(p. 63).
Pacituotasis haiku lyg ir tradicinis, netgi išlaikytas XVII a. privalomas kigō – metų laiką reiškiantis terminas. Tačiau nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad rašoma pagal rytiečių formulę, ją aklai perkeliant (kiek tai įmanoma) į mūsų kalbą. Anaiptol: atpažįstame ir savo kultūros, ypač kaimiškosios, kontūrus, ir įprastas Vakarų literatūrai temas – meilę, metatekstualią rašymo problemą, Dievo nyksmą, žmogiškojo „pasaulio siaurėjimą“, kaip sakė Greimas. „Dievas – mažėja – / ir – nyksta – kaip nyksta / išnykstančios rūšys“ (p. 17). Esti ir vakarietiškų įvaizdžių: ne tik į akis krintantys (gal netgi jas bendrame kontekste badantys) Kolchidė (p. 61) ar „Agnus Dei“ (p. 69) bet ir kaimas, krikščionybės simbolika apskritai. Kitaip tariant, susilieja lietuviškasis, vakarietiškasis ir rytietiškasis koloritai – tai liudija knygos brandą, ne bandymą papūgiškai mėgdžioti vieną ar kitą minties ir raiškos sistemą, o jas visas išgyventi, permąstyti ir poetiškai „sutaikyti“. Didelis uždavinys, gal net neįgyvendinamas; ne be reikalo lyrinis subjektas (pavojingas terminas, kalbant apie Rytų kultūros adeptą) pačiame pirmame trieilyje kiek ironiškai prisipažįsta: „veltui bandžiau / pramokt sudėtingiausio / nerašymo meno…“ (p. 7).
Įtampa tarp rašymo ir nerašymo skleidžiasi kartu su gimimo ir nyksmo, gamtos ir kultūros, žmogaus ir Dievo priešpriešomis. Per metų laikus keliaujama nuotrupomis, tik apytikriai laikantis nuoseklumo, neskiriant visiems metų laikams vienodo kiekio tekstų, o vasarą apskritai praleidžiant. Dažnai pasikartojantys motyvai – krentantys lapai, tirpstantis sniegas, rudeniška žolė, prasikalantis grūdas. Itin galingas ir semantiškai „įkrautas“ yra sniego tirpsmo motyvas: jis signalizuoja ateinantį pavasarį, gamtos atgimimą, tačiau (paradoksaliai) ir žiemos mirtį, nyksmą. Vizuali teksto išdėstymo plotmė – lyg pėdos baltame sniege: keli žodžiai baltame lape, taupus minimalizmas. Viršelio piešinyje visos stichijos irgi sujungiamos: ornamentuotas asimetriškas raizginys gali simbolizuoti ir sniego tirpsmą, ir daigo augimą, ir „žiemos gėles“ ant lango. Galų gale, toks yra „99 trieilių“ poetinis pasaulis – susipynęs, sudarytas iš daugelio skirtingų gijų, nevisai „tvarkingas“ ar iki galo struktūriškas, tačiau turintis savo vidinę darną. Tiesa, ji kartais ardoma nevisai pavykusių bandymų eksperimentuoti tekstų pavadinimais ar koketavimo su laikraštinio postmodernizmo poetika. Pavyzdžiui, pavadinimas „Senstelėdamas kartais pagalvoju, kad galėjau būt ir gotikos metalistas…“ ir po to sekantis banalokas tekstas, kaip ir kai kurie kiti „haiku avangardo“ (kad ir kas tai būtų) bandymai, tempia bendrą rinkinio lygį žemyn. Balbierius – ne Daugirdas, o į klasicizmą linkęs postmodernus lietuviškas haiku nėra tinkama vieta įsileisti dabar populiarią „laikraštinių poetizmų“ humoro madą, kuria mirga marga ir poezijos pavasariai, ir Druskininkų rudenys, ir taukuoti „Šatėnų“ lapai. Ten jiems vieta, tegul taip ir pasilieka: „99 trieiliai“ turi savito grožio, panašaus į netaisyklingą daugiabriaunį kristalą, tačiau tokios dėmės menkina jo vertę. Būtent šito pobūdžio – apie esamą ar įsivaizduotą lyrinio subjekto „biografiją“ – laikyčiau neįdomiausia, mažiausiai intriguojančia knygos dalimi.
Pagrindinė teksto ašis – įtampa tarp būties ir nebūties. Nebuvimas nėra tragiškas, pesimistiškas. Jį reprezentuoja nuolat pasikartojantis tuštumos konceptas: jei tuščia, vadinasi, nieko nėra, ir nieko jau čia nebeišverksi, kaip neverkiame, pamatę kambarį be baldų ar lizdą be paukščių. „tuštuma / be daiktų – pats pirmasis / pasaulyje žodis“ (p. 18); tuštuma savyje saugo potencialą užsipildyti, todėl nėra tragiška, greičiau tik kiek liūdnoka. Šis savo esme rytietiškas tuštumos potyris yra įdomus ir brandus, tačiau bandymas tuštumą užpildyti kad ir ironiškais lyrinio subjekto „atsivėrimais“ kartais pasirodo truputį neskoningas. Galų gale, haiku ir yra pasaulio atspindys sąmonėje, mat rytiečiai turi „tuščios sąmonės“ sampratą. Jiems sąmonė atspindi, taigi ji visų vienoda ar bent labai panaši, o ne ryškiai individualizuota, kaip vakariečių. Matyt, šitas keistas individualumo ir bendrumo junginys, kurio, beje, laikomasi nelabai nuosekliai, labiausiai ir trikdo skaitytoją. Nedrįstu vertinti, ar tai teigiama, ar neigiama knygos savybė. Galbūt tiesiog neišvengiamybė, kai Vakarai atsigręžia į Rytus?
„99 trieiliai“ kažkuo radikaliai nesiskiria nuo kitų Balbieriaus knygų, netgi apskritai kitų haiku rinkinių kontekste. Tačiau verta pasidžiaugti, kad poetas turi neblogą poetinę klausą ir aštrią akį – kai kurie knygos vaizdai įtraukia savo autentiškumu. Galų gale, įvykdoma Higginsono iškelta užduotis: haiku įvyksta, kai žmogus susilieja su pasauliu ir nori pasidalinti kilusiu vaizdu. Taigi tikiuosi, kad rytietiškų žanrų ir poezijos apskritai mėgėjai ras progos pasidžiaugti bent kai kuriais šio rinkinio tekstais.
