Galima ironizuoti, sakyti, jog nuostata „žinau, kad nieko nežinau“ yra viso labo kaukė, bet aš tikrai nežinau, koks tas kanonas. Vardai ir pavardės? Tam tikri kūriniai? Pažiūros? Moralė? Tautinės nuostatos? Dar kas nors? Tiems, kuriems reikia kanono kaip tautinio identiteto stulpų, tos pavardės, tarkim, kad ir Maironio ar Baranausko, sakys viena, o tiems, kuriems svarbiausia egzistenciniai žmogiškosios būties klausimai, kita. Pavyzdžiui, man, net kaip mokytojai, Maironis mažiausiai asocijuojasi su lietuviškosios tapatybės portretu, nes tapatybė ― tai ta pastovioji, nekintanti dalis, konstanta, kuri Maironio kūryboje labai santūriai išreikšta: „Graži tu, mano brangi tėvyne…“ Ir viskas ― jokių „grožio“ argumentų, detalių, vaizdžių metaforų ar palyginimų, nes tėvynė graži besąlygiškai tiems, kuriems ji brangi. O kada ji tampa brangi? Ar ne tada, kai iškyla grėsmė prarasti? O gal kai gyvenimas pateikia tikrąsias vertybių pamokas? Bet juk dažnas vaikas, kuriam mokykloje skirtas šis kanoninis autorius, dar neturi tokios patirties, jis tegali „suvartoti Maironį“ ― kartoti kažkieno kito pasakytas mintis, atpasakoti jausmus. Tačiau reikia pamatyti, kaip surimtėja vaikų veidai, kaip nutyla klasė, kai imama kalbėti ne tik apie Maironio meilę tėvynei, bet apie jo žmogiškąją auką („Ir niekas manęs neminės!“), sąmoningą jos pasirinkimą, apie būtinybę dengtis solidaus, ramaus, net nejautraus žmogaus kauke, apie gyvenimą su kitais ir tarp kitų (juk dvasininkas!), apie Dievo paieškas… neradimą! Ir tai, kas vaikams iki šiol atrodė Maironio lyrikoje nuobodu, staiga prabyla jų kalba ir apie juos ― ir jie ieško, nusivilia, neranda atsakymų, lieka nesuprasti ar neturi galimybės išreikšti tai, ką mąsto! Bet stop – tai jau ne kanonas, tai ne „Lietuva brangi“, Maironis turi būti tik patriotizmo stabas, ikona ir šiukštu kalbėti apie komplikuotą eilėraščių žmogaus santykį su kitais tos pačios tėvynės žmonėmis, be kurių apskritai tėvynės ir tapatybės sąvokos negali būti suprastos ir atskleistos. O čia paradoksas ― atrodo, kad kur kas dažniau nei nuoširdi meilė, atjauta ar supratimas Maironio kūryboje yra išsakytas jausmas, kurį labai tiksliai yra nusakęs P. Sartras ― „Pragaras ― tai kiti“: „Žmonės spėja iš veido ramaus, / Būk man rožėmis klojas takai; / Jiems nematoma mano vidaus, / Na… ir laimės pavydi vaikai! / Bet ar saulė kitaip betekėtų, / Nors jie pragarą mano regėtų?“ Tai kuris gi Maironis dabar priklauso kanonui ― mylintis tėvynę ar nelabai mylintis jos žmones, tą „sočią žiovaujančią minią“ (eil. „Poetui mirus“)? O kaip darysime su Salomėja Nėrimi? Kur dėsime Vaižganto kūrybos erotiškąją pusę, prigimties proveržių jėgą? Kaip užpudruosime „Radviliados“, kaip užsakomojo kūrinio, saldžią tuštybę?
Visas straipsnis- diskusija:
@milda.l
Universumas ir plagiatas yra NELYGINAMI dalykai. Mes tik džiaugiamės, kai vaikai IŠMOKSTA vadovėlį (beje, dalis universumų yra išmokti iš vadovėlio medžiagos :), kai išgirsta mokytoją ir naudojasi jo išmintimi. Tam ir mokome. Tai IŠMOKIMAS, o ne nusirašymas, plagiatas (galų gale, koks čia plagiatas, jei universumą sukuriu aš ir leidžiu juo naudotis visiems, kas tik nori?)!!! Ar ne tą patį stebime, kai vaikai bet kurią gautą temą „nuvairuoja” prie jau rašytos panašios temos? Galų gale universumų kūrimas – tik mokymosi metodas, ne daugiau. Jis leidžia sutaupyti laiko tikrai įdomiems, aktualiems dalykams – čia kaip su pasakų slibinu – svarbu laiku atiduoti auką…
Dėl lituanistų „kumščio”, tai jis neįmanomas, kai mūsų bendruomenė Nidos&Zitos ir jų kompanijos pastangomis yra totaliai suskaldyta, mes laikomės skirtingų pamatinių principų ir vertybių (net dalykines asociacijas turime dvi…). Man mokinys niekada nebus priešas, kurį kažką VERSČIAU daryti, kuriam skęstant leisčiau pačiam ieškoti išsigelbėjimo, mokinys yra mano bendradarbis ir mes kartu siekiame bendro tikslo – maksimalaus rezultato. Aš labai gerai žinau, kad ministerija labiausiai bijojo, kad mokytojai ras idiotiškos programos apėjimą, bet mes seniai jį radome 🙂 ir mielai tuo atradimu dalijamės su visais. Patvirtintos vertinimo normos? Valio – vadinasi, nėra ko samprotavime „žudytis” dėl maksimumo taškų už privalomą autorių ir jo kontekstą, jei taip gali susigadinti visą argumentavimą ir parėmimą, kurio „kaina” (7 tšk.) daugiau nei dvigubai didesnė :), 2 taškai (iš trijų galimų) už autorių pelnomi itin paprastai – atidavei slibinui auką ir tada rašai taip, kaip širdis geidžia, ir naudoji tai, kas kuria kultūros įspūdį ir daug „kainuoja”, juk ir seminaruose akcentuojame: argumentavime privalomas autorius neturi jokio pranašumo prieš kitą kultūrinę medžiagą!
Analogija: mūsų taikomi metodai yra savotiška ezopinė kalba, vyravusi sovietmečiu, – mes tyčiojamės iš valdžios sprendimų ir dirbame taip, kaip mums, o ne valdžiai reikia :), kuriame tik tinkamo valdžiai darbo įvaizdį, bet ne vaizdą. Tie, kurie priklauso kitai stovyklai, dirba kitaip, bet tikrai nėra prasmės vieni kitiems priekaištauti ar moralizuoti.
Labas rytas:) paskutinįkart komentuoju šitą temą. Tai ko tuomet piktinamės plagiatais? Viena ranka praktiškai duodame vaikams gatavą tekstą, kita atimame, kai rašiniuose pasinaudoja it ar vadovėlį nurašo. Kažkokia copy paste šalis… O laimingi tik idiotai (gal).
O aš manau, kad taisymų normų nepakeisime, todėl tik keikiamės ir turim tai apeiti vaikų labui. Juk taisytojams taisymo normos – įstatymas, jie negali savivaliauti. O radę universumus turės rašyt aukštus balus ir visi bus laimingi. Ne mes kuriame vertinimo sistemą…
Ar galėčiau neleisti, priversti?:) Net negalvoju apie panašius dalykus. Metodas nepatinka, požiūris nepatinka, tai ir išsakiau. Juk paskui kai kurie tokie metodai, žiūrėk, ir privalomi, ir nebeapsieisi be jų… Manau, galima ginčytis, bet turėtume mes, lituanistai, būti kaip kumštis. Apskritai visi mokytojai. Tada ir smm tokių cirkų krėst negalėtų, ir šiaip faina būtų. O dabar atrodo, kad jie prikuria nesąmonių, o mes, mokytojai, tik keikiamės ir žiūrim, kaip čia ką apeit. P.S. Regina, komentavau ne bernardinai.lt, o lituanistų miestelį:):)
@milda.l
Aš suprantu Jūsų poziciją, bet nesuprantu, kuo čia dėti KITŲ, ne Jūsų, mokytojų ar mokinių naudojami, bet Jums nepatinkantys metodai. Garbės žodis, nesuprantu… Iš kur tas noras visus tempti ant savo kurpalio, iš kur noras PRIVERSTI visus dirbti vienodai, iš kur tas siekis, kad jei kažko nedarote, reikia to NELEISTI ir kitiems?
Ir dar – kodėl diskusija bernardinai.lt turėtų vykti apie sąvokas??? Kad Jums taip norisi???
Tiesiog asociacijos:) Kai nieko neslepi, nėra ko ir išsiduot, tiesiog diskusijos tonas išprovokavo pasakyt, kas rūpi. O rūpi, ką ir kaip vaikai rašys rašiniuose ir ar visos priemonės pateisina tikslą – 100-ką. O gal tegu geriau 99 ar pagaliau 94, bet visiškai savi, autentiški?:) Juk vertiname jauno žmogaus mintis ir stilių, tai kodėl blogai, kad jis tik atpasakoja ką suvokęs (žr. diskusiją), apibendrina? Programos ir vertinimo instrukcijos mes, eiliniai mokytojai, nekūrėme, bet vertinsime tai mes. Klausimas, kaip vertinsime… Apsimesime, kad homunkulas gyvas? O gal tik jo ir ieškosime? Geros dienos:)
@milda.l
Bet mes universumų net neminėjome! Man atrodo, čia tas atvejis, kai tekste (šiuo atveju, – komentare) pasisako daugiau, nei norima išsiduoti…
Ir šiaip dėl tų „apvirškintų” universumų, tai niekas niekada jų nereklamavo, labai neviešino, net per daug nesiūlė, tai tiesiog būdas „laimėti” per egzaminą, ir šis būdas nieko nesako apie pamokas, ugdymo procesą.
Man labai aišku, kodėl ministerijos ponios ir programos rengėjai dabar siunta 🙂 – jie labiausiai bijojo, kad mokytojai ras būdą, kaip apeiti debilišką programą :), universumai juk vienas iš tokių būdų 🙂
Nei kiek neabejoju Jūsų kompetencija, greičiau jau savąja:) Nesvarbu, dėl ko ginčijamasi, apie ką diskutuojama ar rašoma (rašiniuose, pvz.), svarbu, kaip. Ir kas norėta pasakyti mums, skaitantiesiems. Kaip rašote, tikslas – sudrumsti, tai ir padrumstėte kažką. Ar praplėtėte, klausimas. Manau, tikslas buvo kitas:):)
Na, Milda, diskusijoje ir yra ginčijamasi dėl literatūrologinių sąvokų ir terminų turinio, nes jos, mano manymu, tikrai nėra vienareikšmės. Juk ir dabar mes ginčijamės dėl sąvokos „normalus mokslinis požiūrius”. Tas ir pats ir su kategorijomis „kanonas”, „tradicija” ir t.t. Tai sunkiai apibrėžiamos sąvokos, kurias skirtingos literatūros teorijos skirtingai ir vertina, o mūsų literatūrologijoje jie priimami kaip savaime suprantamos duotybės, jos matomos kaip vertingiausių kūrinių „krūva”, vienijama tų pačių vertybių ir idealų – tautinių, vertybinių ir pan. Akademiniuose žurnaluose (tarkim, „Colloquia” ar „Metai”) panašiomis temomis publikuojamose diskusijose nėra diskutuojama dėl sąvokų turinio, o užsiimama to kanono gynyba. Ginama nuo populiariosios kultūros, nuo postmodernių teorijų. Šia diskusija ir buvo siekta drumsti tų sąvokų savaiminį suprantamumą, plėsti jų interpretacijos lauką.
Kodėl visur? Atsiliepiau konkrečiai apie šią diskusiją. Sakydama mokslinis požiūris į literatūrą turėjau omeny normalus mokslinis požiūris į literatūrą:) t. y. paties individo suvoktas ir perteiktas literatūros suvokimas, naudojant tinkamas literatūrologijos sąvokas ir terminus, o ne mokytojų sukurti ir apvirškinti vadinamieji universumai. Mailius irgi turi ką pasakyti, bet jei mes įprasime vertinti vieni kitus, tai mailiui vietos ir neliks. Nesunku įdėt į mokinių lūpas savo žodžius, bet ar tai mokymo tikslas?
Milda, KUR Jūs pasigendate „normalaus mokslinio požiūrio į literatūrą” – mokykloje? Ar apskritai??? Jei kalbate apie mokyklą, tai… svajoti neuždrausta, bet nemanau, kad įmanoma, jog koks nors „mailius” jau imtų demonstruoti MOKSLINĮ požiūrį į literatūrą. Tiesiog žmogaus branda mūsų norų ir svajų nepaiso…
O jei mokslinio požiūrio į literatūrą jums trūksta visur, tai tikrai nesutinku.
Akademinėje terpėje, mano manymu, dominuoja kita tendencija – sausumas, per didelis hermetiškumas, turbūt tas „tuščiažodžiavimo įspūdis” kyla dėl to, kad diskusija norima laisviau žvelgti į objektą, be pernelyg rimtos akademinės kaukės. Iš vieno kraštutinumo krentama į kitą? 🙂
Gerai paklausėte – nesąmoningumo įspūdis:) Nežinau. Nėra taip, kad nesuprasčiau ir iš to kiltų nesąmoningas pasipriešinimas, jokiu būdu. Tiesiog nuobodu. Kaip tik reikia daugiau akademinio požiūrio, normalaus mokslinio požiūrio į literatūrą. Mažiau mėgavimosi savimi, vadinamojo pezėjimo, kuris jau tampa abiturientų rašinių stiliumi. Tikrai atsiprašau, vakaro mintys…:)
Būtų įdomu, Milda, sužinoti, kas konkrečiai kuria nesąmoningumo įspūdį 🙂 Antroje diskusijos dalyje bus daugiau orientuojamasi į mokyklinį ugdymą ir mažiau kalbama apie akademines problemas. O diskusijos idėja buvo dauginti nuomones, kurti jų įvairovę, todėl ir dalyviai iš įvairių sričių: poetai, studentai, mokslininkai, mokytojai.@milda.l
Nepykit, bet visa tai nesąmonė:)
Gerb. Regina, gaudau Jūsų mintis ir pykstu, kad taip pati nesugebu. Ačiū Jums ir stiprybės…
Panaudosiu diskusijai per pamoką, labai patiko…
Yra įdomių minčių (ne tik mano 🙂 🙂 🙂 )