Ar lituanistika Šiauliuose ties sunykimo riba?
Mindaugas MALCEVIČIUS
Pastaruoju metu Lietuvos regioninis aukštųjų mokyklų tinklas išgyvena ne pačius palankiausius laikus. Nesitraukiančio sunkmečio priežasčių nemažai: vis gilėjanti šalies demografinė duobė, kasmet augantys emigracijos mastai ir regioniniams universitetams itin nepalanki jau kelerius metus iš eilės pagalį į ratus kišanti „studijų krepšelių“ sistema. Ji daugiausia įtakos turi Šiaulių alma mater – universitetas kasmet sulaukia vis mažiau pirmakursių. Ypač nesiseka kai kurioms studijų programoms, kurios jau kelerius metus iš eilės nesulaukia dėmesio – nesurenka reikiamo norinčiųjų studijuoti kiekio. Viena tokių – lietuvių filologija. Sklando nuomonė, kad baigusiajam šią studijų programą iš karto priklijuojama bedarbio etiketė. Ar tokie gandai pagrįsti? Ar tikrai lietuvių filologija Šiauliuose ties sunykimo riba? Galiausiai kyla klausimas, koks lituanistų vaidmuo šiandien.
Pastarąjį klausimą išprovokavo 2012 m. liepos 25-27 d. Seredžiaus seniūnijoje (Jurbarko raj.) vykęs septintasis akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos 2012“, kuriame dalyvavo ir pranešimus skaitė mokslininkai lituanistai iš visos Lietuvos. Nors susitikimas buvo skiriamas jubiliejinėms Maironio 150-osioms gimimo metinėms, trečiąją akademinio seminaro dieną vykusi humanitarinių mokslų daktaro Dariaus Kuolio moderuojama diskusija „Koks lituanistų vaidmuo reikalingas šiandienos visuomenei?“ netiesiogiai atskleidė ir Šiauliams gana aktualią problemą – vienos seniausių ŠŲ studijų programų – lietuvių filologijos – likimą.
Lituanistikos, kaip galimai neperspektyvios, neaiškiomis ateities perspektyvomis kvepiančios specialybės, klausimas aktualus ne tik Šiauliams, bet ir visai šaliai, tad kokios „ligos“ kamuoja šią Šiaulių universiteto studijų programą?
„Bičiuliškas“ ministerijos požiūris
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė įsitikinusi, kad universitetas šiuo metu labiausiai nukenčia dėl nepalankios „studijų krepšelių“ sistemos bei Švietimo ir mokslo ministerijos oficialiai tik deklaruojamos regioninės politikos. „Demografinė padėtis (mažėja abiturientų), emigracija ir „bičiuliškas“ ministerijos požiūris („krepšeliai“) sėkmingai marina universitetą, o regioninė politika tik deklaruojama…“ – įsitikinusi ji.
Mokslų daktarei pritaria ir kiti universiteto atstovai. Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė sako, kad Šiaulių regioniniam universitetui daroma meškos paslauga – iš Vilniaus jaučiamas nuolatinis universiteto niekinimas. „Aš apskritai manau, kad Steponavičius su Putinaite pateks į juodąją Lietuvos istoriją dėl jaunų žmonių išvarymo iš Lietuvos“, – teigia profesorė.
Reikėtų paminėti, kad šiemet per patį stojamųjų įkarštį švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius paskelbė negalutinius Lietuvos aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo rezultatus. Pagal Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro vykdyto vertinimo metodiką kelios aukštosios mokyklos neatitiko realiųjų išteklių minimalių studijų sąlygų ir organizavimo kokybės reikalavimų. Smūgis suduotas ir Šiaulių universitetui, kuris neigiamai įvertintas pagal vieną iš keturių kriterijų.
Šiaulių universiteto studentų atstovybė klausia, ar minėtų vertinimo rezultatų skelbimas būtent tuo metu, kai būsimi studentai renkasi specialybę ir universitetą, kuriame jos sieks, nėra sąmoningas Švietimo ir mokslo ministerijos siekis sumažinti stojančiųjų skaičių į tam tikras aukštąsias mokyklas? Ar tai, anot Švietimo ir mokslo ministerijos, tikrai tik atsitiktinis sprendimas? Šiaulių universiteto studentų atstovybės tinklalapyje G. Steponavičiui priekaištaujama dar ir todėl, kad neskelbiami tikslesni vertinimo rezultatai, todėl neaišku, ar neatitikimas Švietimo ir mokslo ministerijos iškeltoms sąlygoms yra reikšmingas, ar nelabai.
Ar tai jaunuoliui patrauklu?
Vis dėlto priežasčių, kodėl Šiaulių universitete nesusidaro pakankama grupė studentų, norinčių studijuoti lietuvių filologiją, gerokai daugiau. Profesorė G. Čepaitienė mano, kad galvojantį rinktis šią profesiją dažną abiturientą atbaido tai, kad lituanisto duona skalsi, greitų pinigų ji nežada, o studijos – nelengvos ir įpareigojančios. „Manau, kad normalus lituanistas nuolat gyvena įtemptai – jam ne tas pats, kas vyksta tautos, valstybės gyvenime. Kitaip tariant, lituanistas – tai gyvenimo būdas, tam tikra diagnozė. Tu niekada neužveri savo „kabineto“ durų. Ar tai jaunam žmogui patrauklu?“ – retoriškai klausia profesorė.
Vieną iš galimų lituanistikos Šiaulių universitete nykimo priežasčių G. Čepaitienė įžvelgia ir tai, kad visuomenė iš universitetų tikisi to paties, kaip ir iš profesinių mokyklų – atėjęs turi dirbti siauros specializacijos darbą. Bendrasis universitetinis išsilavinimas tarsi ir nereikalingas, nors diplomas – labai gerai. Profesorė pastebi, jog tai, kad universitetas ugdo žmogų, niekam neįdomu. „Be to, jau užaugo ta karta, kuri augo virtualioje erdvėje. Knyga nebėra vidinio gyvenimo poreikis. Kai mažėja skaitančių žmonių, mažėja ir galimų lituanistų, jau nekalbu, kad apskritai mūsų populiacija mažėja. Manau, tai ne vien Šiaulių, tai visos Lietuvos bėda“, – sako ŠU Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros profesorė.
Pagrindinė konkurentė
Ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras Vigmantas Butkus taip pat įsitikinęs, kad priežasčių, kodėl universitetas į lietuvių filologijos studijas nebesurenka studentų, yra ne viena.
„Pačią svarbiausiąją įvardyčiau lietuvių filologijos su specializacijomis studijų programą, kuri yra patrauklesnė dėl atsiveriančių didesnių galimybių: joje suteikiamas ir klasikinis lituanistinis filologinis išsilavinimas, ir papildomos komunikacijos, leidybos ar kitokios žinios bei kompetencijos. Tai, atsižvelgdamas į šiuolaikinės visuomenės tendencijas, laikyčiau visiškai normaliu reiškiniu. Kiti faktoriai, kodėl grynoji lietuvių filologija Šiaulių universitete kol kas „vegetuoja“, manyčiau, yra labai bendri: vizualiosios kultūros dominavimas verbaliosios kultūros atžvilgiu, ne visai šiuolaikiškai orientuotos lituanistinės mokyklinės programos“, – sako Literatūros istorijos ir teorijos katedros dėstytojas.
Pasak V. Butkaus, lituanistiškai orientuotas Šiaulių ar Šiaulių regiono mokyklos absolventas, baigęs mokyklą, neretai pirmiausia dairosi, jei jo, jo tėvų finansinės galimybės leidžia, į sostinės universitetus, suteikiančius gal didesnę laisvę nuo tų pačių tėvų, sostinėje aiškiai platesnius kultūrinius horizontus.
Lituanistas – bedarbis?
Dar vienas studentų pasirinkimą sąlygojantis veiksnys – sklandanti nuomonė, kad lituanistikos studijos – potenciali nedarbo problema.
Darbo išteklių skyriaus Paslaugų darbdaviams poskyrio vedėjos Janinos Šiaulienės teigimu, 2012 m. rugpjūčio 1-ąją Šiaulių teritorinėje darbo biržoje buvo įregistruoti 4 asmenys, baigę lietuvių filologijos studijas, 10 – lietuvių filologijos ir komunikacijų. Per 2011 m. į Šiaulių teritorinę darbo biržą kreipėsi 11 baigusių lietuvių filologijos studijas, 13 – lietuvių filologijos ir komunikacijų, 3 – lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene. Norint šiuos skaičius palyginti galima pažiūrėti, kurių specialybių atstovų rugpjūčio 1 d. duomenimis Šiaulių teritorinėje darbo biržoje įregistruota daugiausia. Akivaizdu, kad lituanistų tarp „lyderių“ nėra. Dažniausiai bedarbių gretose rikiuojasi kitų specialybių aukštojo mokslo diplomų savininkai: 27 bedarbiai, įgiję ekonomikos specialybę, 26 – statybos inžinerijos, 23 – verslo administravimo, 23 teisininko išsilavinimą turintys specialistai. Žinoma, daugiausia teritorinėje darbo biržoje registruotų kvalifikuotų specialistų Šiaulių universitetas kasmet parengia kelis ar net keliolika kartų daugiau nei lituanistų, todėl natūralu, kad ir konkurencinė kova dėl laisvų darbo vietų lituanistams gerokai mažesnė.
Darbo ieško ne specialybė, o žmogus
2010 m. lietuvių filologijos bakalauro diplomą Šiaulių universitete įgijęs Tomas Kalvelis sako, kad niekada nesigailėjo pasirinkęs šias studijas šiame universitete. „Turiu būti dėkingas savo dėstytojams, kurso draugams, kurie padėjo man paūgėti kaip asmenybei. Kalbant apie darbą reikia pripažinti, kad lietuvių filologija nėra specialybė, garantuojanti konkrečią darbo vietą vos tik baigus universitetą. Lituanistas yra ne tiek specialybė, kiek diagnozė. Tačiau žmogui, tikrai norinčiam darbo, jį rasti nėra labai sudėtinga, tereikia šiek tiek išradingumo. Nors šiuo metu dirbu ne pagal specialybę (dizaino srityje), žinios, įgytos universitete, visada praverčia. Puikiai atsimenu gerbiamo profesoriaus Kazimieros Župerkos pasakytus žodžius, kad lituanistas gyvenime nepražus“, – sako Tomas. Jaunuolis tiki, kad kur kas geriau, kai žmogus, dirbantis Šiauliams, yra čia išugdytas, nes tik savas žmogus geriausiai žino, ko reikia jo miestui, todėl ypač svarbu, kad Šiauliuose neišnyktų sava lituanistų kalvė, nes šie žmonės yra būtini sveikai visuomenei.
Šiemet lietuvių filologiją su leidybos specializacija baigęs Benas Jankauskas sako, kad studijuodamas Šiaulių universitete žinojęs, jog darbą po studijų susirasti bus sudėtinga, todėl dar studijuodamas stengėsi save išbandyti įvairiose kitose, su specialybe nesusijusiose, srityse. „Sutinku su teiginiu, kad darbo ieško ne specialybė, o žmogus. Šiais laikais be savo žinių, gautų universitete, darbdaviui turi parodyti kur kas daugiau. Iš dalies prie mano „daugiau nei specialybės“ žinių prisidėjo studijuojama leidybos specializacija ir įvairi kita veikla universitete. Per tuos metus pramokau dirbti įvairiomis dizaino, maketavimo programomis. Šios žinios man labai praverčia dabar, – teigia jis. – Nemažai mano grupės draugų ir kiti studentai, studijavę ne lietuvių, o, tarkim, anglų filologiją, gavę diplomą žingsniavo link Darbo biržos. Yra ir tokių, kurie baigę lietuvių (!) filologiją išvyko į užsienį, nors tai jau galima įvardyti kaip savęs ieškojimą.“
Beno nuomone, kita priežastis, kodėl lietuvių filologijos studentai dažnai neranda darbo, yra jų pačių užsitarnauta nekokia reputacija. „Keista, kad tokią specialybę studijuoti pasirenka žmonės, kurie „nepažįsta“ nosinių raidžių ir raidžių su varnelėmis. Tai – ne pats baisiausias atvejis! Situaciją greičiausiai pataisytų stojamieji egzaminai, kurie pakeistų požiūrį į šią specialybę ir ji išnyktų iš „studijuoju dėl popieriaus“ sąrašo. Gero savo srities specialisto, kuris sugeba atlikti ir vieną kitą papildomą darbą, visur ir visada reikia“, – sako jis.
Šiaulių universiteto dėstytojas V. Butkus irgi įsitikinęs, kad bedarbio etiketę gauna ne specialybė, bet konkretus žmogus. „Tuo esu įsitikinęs iš savo gyvenimiškos patirties šimtu procentų. Darbo gavimas ar suradimas priklauso, mano įsitikinimu, ne nuo baigtos specialybės, bet nuo žmogaus, kuris darbo ieško. Galų gale universitetai nėra vien tik, kaip dabar Švietimo ir mokslo ministerija siaurai biurokratiškai supranta, konkrečių „specialistų kalvės“. Jie yra asmenybių ugdymo, žinių sklaidos, idėjų generavimo, problemų sprendimo vietos. Ir kalbamoji lietuvių filologijos studijų programa nėra vien tik „nuoga“ specialybė, kalanti vien tai, kas bus reikalinga darbo rinkoje. Lietuvių filologijos studijų programa Šiaulių universitete, įsivaizduoju, kad ir kituose Lietuvos universitetuose, yra kompleksinis universitetinį išsilavinimą, žinias, specializuotus ir didesnius gebėjimus, asmenybinius orientyrus ir pan. teikiantis mokymo ir ugdymo būdas“, – sako humanitarinių mokslų daktaras V. Butkus.
Ateities perspektyvos
Svarstydama apie lituanistikos studijų Šiaulių universitete perspektyvas, profesorė G. Čepaitienė kalba gana pesimistiškai: „Dėl lituanistikos ateities? Deja, manau, ji nunyks.“
Dabartinė situacija profesorei primena Vilnių po 1832 m. sukilimo, kai nebelieka universiteto. „O juk lituanistų labai reikia. Kas labiausiai ugdo žmogų mokykloje, jį augina? Aš jau nekalbu, kad lituanistas – visada kultūrininkas, kad jo pozicija visada svarbi aplinkiniams – tegul žiūrės į tą poziciją negatyviai, bet vis tiek žiūrės. Pagaliau, ar mes tikrai norime išaugti į kosmopolitinę visuomenę, ar iš tiesų tauta – atgyvenusi sąvoka, ar iš tiesų per tūkstantmečius susiformavusios nuostatos yra pasenusios, ar iš tiesų norime pereiti prie robotizacijos“, – svarstydama apie dabartinę lituanistikos ir visuomenės situaciją vėl retoriškai klausia G. Čepaitienė.
Vis dėlto V. Butkus laikosi šiek tiek kitokios nuomonės. Jis nemano, kad gali greitai sunykti tai, kas kurta dešimtmečius, kas turi tradiciją. „Liks jau esami šios studijų programos absolventai, kuriuos turbūt teisinga būtų skaičiuoti šimtais, niekur juk nedings ir profesūra (bent jau didžioji jos dalis). Galų gale aš lituanistais vadinu, tikiuosi, ne be pagrindo ir tuos žmones, kurie baigia minėtąją lietuvių filologijos su specializacijomis studijų programą, nes jie gauna tvirtus lituanistinius filologinius pamatus, gali gilinti savo lituanistines žinias savarankiškai ir magistrantūros programose. Taigi lituanistikai Šiaulių regione yra tiek pat pavojų, t. y. nei mažiau, nei daugiau, kaip ir visoje Lietuvoje, gal išskyrus didesniuosius centrus – Vilnių, Kauną“, – sako Literatūros istorijos ir teorijos katedros dėstytojas.
Straipsnio nuoroda:
