Tikroji Maironio pavardė Jonas Mačiulis (1862 – 1932m.). Gimė Raseiniųrajone, Bernotų kaime. Jis parašė daug veikalų, pirmoji knyga “Pavasario balsai”, kitiveikalai, poemos: “Tarp skausmų į garbę”, “Raseinių Magdė”, “Jaunoji Lietuva”.“Pavasario balsai” pirmą kartą pasirodė 1895m., jame 45 eilėraščiai, o paskutiniameleidinyje 110 eilėraščių. Rašė ir istorines dramas.
Maironio “Pavasario balsų” pirmasis eilėraštis yra “Taip niekas tavęs
nemylės”. Jonas Mačiulis pirmąjį eilėraštį skiria poezijos ir poeto temai. “Jau niekas
tavęs taip giliai nemylės, Kaip tavo nuliūdęs poeta”, nes tuo nori pabrėžti, kad niekas
taip negali mylėti tėvynės kaip tik poetas. Į pasaulį subjektas žvelgia lyg iš paukščio
skrydžio, nes skaitant susidaro toks įspūdis, kad pažvelgta iš labai toli, iš labai
aukštai. Vaizdas panoraminis. Čia pasakojama apie poeto meilę. Tėvynė eilėraštyje
palyginama su mergina, kurią yra įsimylėjęs poetas. Gausu meilės vaizdų. Meilė čia
vyrauja tarsi didžiausias stebuklas, didžiausia, gražiausia išraiška, kuri pripildyta ir
kančios jausmo. Eilėraštis romantinis, poetas taip pat yra iškeliamas kaip romantikas.
Kalbama ir apie jaunystę: “Bet jam tos negaila jaunystės giedros, Kad skausmo širdis
nesuprato”. Svarbu poetui ir kūrybos paskatinimas: “Tada tai jo gema pirmoji giesmė,
Liūdnesnė už girių ošimą”. Taip pat minimas ir kūrybos įkvėpimas: “Nes švieti
jaunam kaip aukštybių žvaigždė Ir šventą neši įkvėpimą”.
Lyrinis subjektas išgyvena meilės ir kančios nuotaikas. Jos eilėraštyje keičiasi.
Skaitant atrodo,kad nuotaika nuo pirmosios eilutės po truputį gėrėja ir dingsta ašaros,
nors liūdesys vis tiek išlieka: “Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių, Kieksyk, kaip
žvaigždė sidabrinė. Per kiauras naktis nesumerkė akių, Kai uždegei jauną krūtinę”.
Čia, eilėraštyje išgyvenimus sukelia tarsi ir realus, ir fantazijų pasaulis, kuriame glūdi
ir šviesa, ir tamsa. Puikiai parodoma, kas yra meilė, jos galia, nemirtingumas. Ji
išaukštinama ir čia pat parodoma, kad meile tikėti reikia ir meilė gali būti kad ir
paprasčiausia poeto mūza. Laikas amžinas, nes meilė yra amžina ir ji negali būti
matuojama nei valandomis, nei dienomis, nei savaitėmis.
Eilėraštyje yra ir keletas palyginimų, bet pats pagrindinis yra tas, jog mergina,
poeto mūza, palyginama su tėvyne, be kurios negali gyventi nei vienas žmogus, nes
juk mes kiekvienas gimstame savo tėvynėje ir ji mums yra be galo brangi, mylima.
Žinoma, tėvynė nėra svarbesnė už mūsų tėvus, tačiau ji yra svarbi. Eilėraštyje
pagrindinė mintis – meilės išaukštinimas, jos amžinumas, ilgesys, kančia.
Paskutiniame posmelyje jau ryškiai pabrėžiama, kad ta poeto mūza, nuostabi mergina,
yra tėvynė: “Tu, jo numylėta tėvyne!”.
