Sigitas Geda — savitas dabarties poetas. Jis stipriai jaučia lietuvių poezijos tradiciją, bet kūryboje
persveria naujumas, ieškojimas to, kas lietuvių kultūroje dar neatverta. S.Gedos poezijos laikas nėra
nuoseklus, labiau spiralinis. Jis eina į priekį ir kartu grįžta atgal. Didelė kūrybos energija yra ne tik
statanti, bet ir griaunanti. Poezijoje yra daug žaidimo, improvizacijos ir savotiškos provokacijos.
S.Geda daro didelį poveikį jaunesnei poetų kartai.
S.Geda yra labai stiprios vaizduotės kūrėjas. Perkuriančios, pertvarkančios vaizduotės, kuriai
atramą suteikia tautosaka, senieji mitai, pasakojantys apie kentaurus, pusiau žmones, pusiau
gyvūnus. Paukštiška A. Strazdo pavardė ir savita, “netaisyklinga” šio poeto asmenybė tarsi tvirtino
vaizduotę. Poema pradedama “Suartėjimu”. Pagrindinė poetinė šio eilėraščio mintis išsakoma fraze:
“Kai Žmogus į Paukštį grįžo, / Paukštis gi — į Žmogų ėjo”. Antro skirsnio — “Žemės arimas” —
centras yra metafora: “Iškėtojęs sparnus, / Strazdas Lietuvą aria”. “Karčemoje” vyksta paukščio ir
žmogaus arba gamtos ir kultūros dvikova: “Čia užvaldo žmogų paukštis, / čia prasimuša žmogus,
— / Oplia opia”. “Moteryje” pasirodo moteris, gyvybės prado nešėja: “Pirmykštės spalvos /
Šviečiančios Moters Akys”. “Raudos” šungalviai simbolizuoja tamsą, griovimą, prievartą, priešingą
ir priešišką Žmogui-Paukščiui. Kas yra Lietuva toje begalinėje erdvėje, kuri atsiveria? Koks
Lietuvos likimas, kokia jos skirtis — klausiama, svarstoma “Erdvių atsidaryme”. Nejau Lietuva tik
auka? Strazdas, kuris su knygele važiuoja Vilniun (“Tardymas”), yra atsakymas, kad Lietuva yra
Didžiosios Būties dalyvė. Paukštį-Žmogų, laisvūną kūrėją apspjaudo parsidavusios minios, išveža į
beprotnamį (“Smurtas”). “Maištas” išreiškia gamtos leistą žmonių kovą — panašiai kaip A.
Baranausko “Anykščių šilelyje”:
Pakelkite, mužikai,
Tuos amžinus kirvius.
Jau išrikiavo miškas
Medžius kaip kareivius.
